Tėvas ir seniau jau, pasergėjęs, kad mudu labai vienas į kitą artinavos, užgynė man mokyklon vaikščioti ir iš namų išeiti nebeleido. Galop ir su mokytojumi supyko, tai mum ir visai blogai buvo.
– O ar neužmiršai jo? – susirupinęs paklausiau.
– Kur tau. Nei pagamų nuo tos meilės neliko. Kas gali burlioką, savo priešą, mylėti.
Šlykštu man pasidarė. Juk kam man žinoti apie tatai? Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau, kad nei kentėti negalėjau. O ėdė kartu ir ta žinia...
– Man užaugus mane daug kas pradėjo mylėti, daug kas važiavo piršliuosna, bet man visi jie tai del to, tai del kito vis nepatiko. Piršėsi-lindo į mane ir tavo pirmtakunas. Baisiai jo nekenčiau. Turėjo bjaurų, ožišką balsą, ilgas, kaip kartis, kojas ir baltus, siaurus usus. Tėvam, tiesa, patiko. Labai net. Mokėjo su savo geru liežuviu pataikauti jiem, prisimeilinti. Gyrėsi savo keliais šimtais ir žemės kažin-kur esančiomis keliomis dešimtinėmis. Kad neturėjo dviejų priešakinių dantų, buvo daugiau, kaip tris kartus dešimtelgis, nieko nesakė, tylėjo.
Jokiuo budu negalėjau nuo jo atsiginti, taigi kartą intaisiau gerą štuką. Žiuriu, vieną vakarą ateina mano ilgapaltis, įsitaisęs-įsirengęs, usus, kaip katinas, įseilinęs-užraitęs. Grinčioje vienui-viena buvau. Paėmiau išsuodžėjau į krosnies kaktą pušinę, pastačiau prie durų. Ant josios puodelį, pilną vandens uždėjau. Pati pasislėpiau kampe. Apsikroviau visokiais drabužiais. Užsidengiau galvą. Laukiu. Žiuriu pro marškos skylę.
– Kas čia bus? – manau sau.
Girdžiu ineina priemenėn. Graibo kliamkę. Atidaro duris... Pušynė tėkšt! į veidą, puodelis bukt! ant galvos.
– Kad jumis perkunas, tokiuos kiaules! – trenkė durimis atgal, nusispjovė ir nubindino namon.
Nuo to karto, kad nors akis parodytų.
– Tai tu ir su manim taip-pat gali padaryti, – sakau pralinksmėjęs nuo tų juokų, nors kirminas širdį da labiau ėmė krimsti.
– Nek! – nekterėjo į mano kuprą pažvelgusi.
Nuo to žvilgsnio mano kuproje dilgterėjo kas.
Pasergėjau, kad ji tą dieną kaip tai kitaip pradėjo į mane žiurėti, kitaip šnekėti. Buvo ne tokia linksma ir meili, kaip visados. Pralinksmės kiek, nusišypsos meiliai, švelniai prisiglaus ir vėl užsimąsto-susigalvoja. Tarytum stigo joje ko, tarytum persimainė kas.
Stengiausi pro vargus nors aš buti linksmesnis ir meilesnis prie jos. Užminiau apie vestuves.
– Kada tu busi mano? Aš šeimininkės neturiu. Nėra kam valgyti išvirti.
– Juk tarnaitė yra.
– Kas man iš jos.
– Tai ko norėtumei?
– Tavęs sesele. Man liudna-nuobodu vienam.
– Kas gi mudu sužieduos?
– Kunigėlis musų.
– O kas gi palaimins?
– Tėvelei tavo.
– Nenorės jie. Nelaimins. Nekenčia tavęs.
– Tai patsai Dievulis. Jo geresnis palaiminimas.
– Reikia, kad tėvai pirma. Visados taip.
– Nek. Dievas pirma, paskum jau tėvai.
– Bet kunigas nesutiks, neleidžiant tėvams.
– Sutiks, aš tikrai žinau. Šnekėjaus apie tat.
– Kažin... Žmonės vėl pradės loti. Paleis savo liežuvius.
– Spjauti ant jų. Palos ir sustos, kaip matys, jog nebijova.
– Nežinau... – svyravo. – Gali pasisibaigti blogai.
– Bet galiva tai padaryti, kad niekas nežinotų, – inkalbinėjau.
– Kaip gi taip?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.