– Gi nueisiva pas kunigą, užsirašysiva ir paprašysiva, kad jis išsiųstų dispensą pas vyskupą. Nereikės nei užsakų. Ateis dispensas, nueisiva kokią naktį bažnyčion, kunigas ir suriš mudviem rankas. Paimsiva du ištikimu liudytoju, kurie niekados neišduos tos paslapties. Ir viskas. Tu gi po vinčiaus pareisi sau, o aš sau. Galėsi tyliai gyventi pas savo tėvus. Paskum, kada jiedu bus geru, kada suminkštės jų širdis, pasakysi tikrą tiesą ir su jų palaima pereisi į mane. Taip geriausiai...
Maniau, kad tasai mano sumanymas iškarto jai patiks. Bet ji, da man pasakojant, kraipė galvelę, pabaigus gi, atsakė:
– Tai kokios tenai bus vestuvės be jokios grožės, be iškilmės, be jokio daikto ir da naktį! Nei šis, nei tas.
– Ką gi aš padarysiu? – nuleidau balsą. Ir tolima-tolima ji man tuomet pasirodė. Visai pasiekti jokiuo budu negaliu.
Pasergėjo ji tat. Raminti mane ėmė:
– Palukėk da, broleli. Aš nuo tavęs nepabėgsiu. Visviena tu mane rasi. Anksčiau ar vėliau. Žinok, jog ilgiau siutas, stipresnis esti... Palaukiva da rudens, gal da tėveliai sutiks, gražiai mudu palaimins. Žmoniškiau viskas bus. Mum patiem bus geriau.
– Kad labai ilgai... – pradėjau daužyti lazdele pievą.
Staigu žvilgterėjau į vakarus, į sėdančią saulę, tarytum norėdamas atspėti tenai ką. Ji didelė, raudona skendo į tirštai pakilusius rukus. Kaskartą darėsi didesnė ir matėsi silpniau.
Paskendo-prapuolė.
Toje vietoje ištriško didelės-smarkios kraujų srovės. Nudažė rukus, nudažė debesius. Visas dangus pasruvo tuose kraujuose. Rodėsi nuplauks jie nuo dangaus ir visą žemę užtvins.
Ir paraudo pievos, miškai, ežero paviršius, kalneliai.
Krumų lapeliai rodėsi kraujo persisunkę ir bailiai-graudžiai tarp savęs šnabždėjo, tarytum skundėsi kam, pagalbos kieno meldė.
Man šiušu pasidarė. Plaukai ant galvos atsistojo.
Nusigandęs nutvėriau ją už rankos:
– Žiurėk, kodel taip viskas raudona?!
– Tikrai raudona, – atsistojo. – Bet tai prieš didelį vėją, – nusiramino. – Pamatysi, koksai rytoj bus smarkus vėjas, kad net medžius su šaknimis raus ir stogus draskys.
– Negali buti, – abejojau.
– Tikrai... Uh! kaip baisu, lac prieš kokį karą. Man patinka, kaip visur raudona-raudona... Dangus daiktais skaisčiau raudonas, daiktais tamsiau. Ir ant žemės taip-pat. O žiurėk, klonįs, grioviai tai net tarytum kraujo pilni.
Pažiurėjau. Atsigrįžau tuojau. Akis nukreipiau į rytus. Tenai kilo didelis, juodai-raudonas, kaip milžinas koksai, nakties šešėlis.
– Einava jau namon, – atsikreipiau į ją.
– Einava, – sutiko.
Po truputį, nei nepamatėva, visas raudonumas dingo kažin kur, išnyko.
Eidamu pakraščiu ežero žiurėjova į jo užstingusį paviršių. Nuo vandens kįla baltas, kaip šimtamečio senelio barzda, rukas ir gražiai-švelniai tiesiasi pievomis.
Vakarų aušružė išblyško, atslugo; paliko vien kaip juosta, atausta neaiškiomis varsomis.
Žvaigždytės dygo kita po kitos. Vis tankiau ir tankiau mirkčiojo. Gausiau siuntė spindulėlių dangaus bedugnėn.
– Ar tai tiesa, kaip kningos rašo, tos visos žvaigždytės esą tokios pačios saulės, kaip ir musiškė? Kitos ir didesnės. Rašo, jog apie jas visas esą po keletą planetų-žemių, ant kurių žmonės gyveną. Vienur tokie, kitur kitoniški. Begalo protingi ir da daug kartų menkesni užu mus. Ar tiesa?
– Beabejo tiesa, – patvirtinau. – Mirusiųjų žmonių sielos skraidžioja nuo tų planetų, nuo menkesnių vis ant geresnių. Gal ir mudu mirę pereisiva ant kitos, geresnės, pakliusiva ant kokios tolimos žvaigždytės. Tenai busiva kitokie, negu čionai, protingesni ir laimingesni. Nekęsiva tokio vargo, tokių persekiojimų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.