Nusigandęs nutvėriau ją už rankos:
– Žiurėk, kodel taip viskas raudona?!
– Tikrai raudona, – atsistojo. – Bet tai prieš didelį vėją, – nusiramino. – Pamatysi, koksai rytoj bus smarkus vėjas, kad net medžius su šaknimis raus ir stogus draskys.
– Negali buti, – abejojau.
– Tikrai... Uh! kaip baisu, lac prieš kokį karą. Man patinka, kaip visur raudona-raudona... Dangus daiktais skaisčiau raudonas, daiktais tamsiau. Ir ant žemės taip-pat. O žiurėk, klonįs, grioviai tai net tarytum kraujo pilni.
Pažiurėjau. Atsigrįžau tuojau. Akis nukreipiau į rytus. Tenai kilo didelis, juodai-raudonas, kaip milžinas koksai, nakties šešėlis.
– Einava jau namon, – atsikreipiau į ją.
– Einava, – sutiko.
Po truputį, nei nepamatėva, visas raudonumas dingo kažin kur, išnyko.
Eidamu pakraščiu ežero žiurėjova į jo užstingusį paviršių. Nuo vandens kįla baltas, kaip šimtamečio senelio barzda, rukas ir gražiai-švelniai tiesiasi pievomis.
Vakarų aušružė išblyško, atslugo; paliko vien kaip juosta, atausta neaiškiomis varsomis.
Žvaigždytės dygo kita po kitos. Vis tankiau ir tankiau mirkčiojo. Gausiau siuntė spindulėlių dangaus bedugnėn.
– Ar tai tiesa, kaip kningos rašo, tos visos žvaigždytės esą tokios pačios saulės, kaip ir musiškė? Kitos ir didesnės. Rašo, jog apie jas visas esą po keletą planetų-žemių, ant kurių žmonės gyveną. Vienur tokie, kitur kitoniški. Begalo protingi ir da daug kartų menkesni užu mus. Ar tiesa?
– Beabejo tiesa, – patvirtinau. – Mirusiųjų žmonių sielos skraidžioja nuo tų planetų, nuo menkesnių vis ant geresnių. Gal ir mudu mirę pereisiva ant kitos, geresnės, pakliusiva ant kokios tolimos žvaigždytės. Tenai busiva kitokie, negu čionai, protingesni ir laimingesni. Nekęsiva tokio vargo, tokių persekiojimų.
– Labai butų gerai! – nusidžiaugė Kazytė. – Gal tenai tu nebebutumei kuprotas ir aš bučiau da gražesnė?
– Žinoma, žinoma! – laimingai nusišypsojau.
– Tai butų gera, tai butų gera. Aš ir dabar norėčiau pamirti ir nuskristi ant anos tai žvaigždytės, kuri taip šviesiai, nemirkčiodama žiba, – parodė į vieną aiškiausią.
– Nuskrisiva kada-nors, pasieksiva ją, bet da pirma reikia ant šitos žemelės pagyventi, reikia ant jos kuo galima pasidžiaugti.
– Kad čia džiaugsmo maža. Vis netaip ir netaip, kaip tu žmogus svajoji ir lauki...
– Eiki už manęs. Dviese linksmiau bus. Dviese džiaugsivos ir dviese liudėsiva. Vis lengviau, – priminiau vėl.
– Lengviau, lengviau... Bet da truputėlį pakentėti reikia... Juk vasarą taip gražu, tokios puikios naktįs... Rudenį... rudenį... – pakėlė galvelę į dangų, yt viską užmiršti stengdamosi. Rodosi, kad įmanytų, pasikeltų, nuskristų tenai. Čia ją spaudžia-slėgia kas. Begalo nuo jo pasiliuosuoti norisi.
Priėjova prie kluono. Ties svirnu matėsi ratai, parvažiavusių iš atlaidų Gervydžių.
– Tėvai jau parvažiavo! – nustebo-nusiminė Kazytė. – Nerado manęs namie, bus man! Sudieu! Aš greičiau lėksiu, – skubiai perlipė per tvorą ir pasileido risčia per visą kluoną.
Sugrįžau da į ežerą. Daugiau valandos vaikščiojau nieko negalvodamas. Per tą šneką krumuose mestas mano širdin grudas vaiskiai augo ir plačiai skleidė savo dygius lapelius.
Vaidentuvėje stovėjo kruvinas saulėleidis ir kaskartą baisiau vis atrodė. Bijojau jo, užmiršti jį stengiaus. Tarytum pranašavo man...
XXVI dalis
Kuprelis nutilo. Nulenkė galvą, pasirėmė rankomis ir žiuri į savo kojas; bet, rodosi, kojų nemato, o siekia akimis kažin kur kitur, toliau.
Ir viską tenai aiškiai regi...
Smarkiai pašoko, lyg atsiminęs ką. Išėjo.
Priėjęs į langą, prisispaudžiau į jo stiklą.
Matau, kaip kįla, auga po truputį užu beržyno juodas debesis. Savo sparnus kečia vis plačiau ir plačiau. Nuo jo skįla-plyšta maži sklypeliai ir greitai bėga priešakin. Tarytum burys mažų avinėlių. Štai uždengė jie saulę. Aptemo visur. Liudna pasidarė. Skregždės smarkiau pažemiu narstosi. Šonan nusmuko, toliau nubėgo. Saulelė vėl nušvietė. Meiliai ir švelniai taip. Glosto-ramina visus.
Pyksta debesis. Murma piktai. Pasistiebė augščiau ir saulelę pagriebė. Nebe-užšvis ji daugiau.
Giliau akimis siekiu. Bet juoda-palša ir tenai. Ir tenai saulelė nešviečia. Visai pražuvo. Tai pražudė ją...
Malunas smarkinasi. Urzgia-dunda savo ratais. Sutrinti-sutriaškinti ką stengias. Bet kieta labai. Neingali. Ir greičiau-skubiau savo rankomis mosuoja. Švaisto vien ir švaisto.
Sugrįžo Kuprelis.
– Vėjas didinasi, – burbterėjo.
Dureles uždarė-užrakino, kad lyg kas neineitų-neinsiveržtų. Baugu dabar.
Vėl apsakinėja. Ir, rodos, mato visa tat. Aštriai įsispaudė vaizdai tie atmintin. Juk meilė juos pagimdė. Brangus ir malonųs užtatai. Bet ir kankina kai-kada baisiai. Kad ir užmiršti stengies, neužmirši.
– Sekminėse einu aš iš bažnyčios per miestelį, kaip visados. Nors pirmai, nuo Velykų, eidavau kur-nors aplinkui; nenorėjau, kad pamatytų. Dabar jau nieko nebojau. Mano, mat, nameliai prieš bažnyčią kitoje pusėje kelio stovėjo.
Pamačiau ją tarp žmonių. Pirmą da kartą. Prieinu arčiau. Su kokiuo tai bernioku linksmai šnekasi. Berniokas augštas, gražus, su užraitytais geltonais useliais. Girdžiu, da arčiau priėjęs, šneka rusiškai!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.