Kuprelis117 psl. · apie 5 min.
XXVI dalis64% kūrinio
117 psl.

Kuprelis nutilo. Nulenkė galvą, pasirėmė rankomis ir žiuri į savo kojas; bet, rodosi, kojų nemato, o siekia akimis kažin kur kitur, toliau.

Ir viską tenai aiškiai regi...

Smarkiai pašoko, lyg atsiminęs ką. Išėjo.

Priėjęs į langą, prisispaudžiau į jo stiklą.

Matau, kaip kįla, auga po truputį užu beržyno juodas debesis. Savo sparnus kečia vis plačiau ir plačiau. Nuo jo skįla-plyšta maži sklypeliai ir greitai bėga priešakin. Tarytum burys mažų avinėlių. Štai uždengė jie saulę. Aptemo visur. Liudna pasidarė. Skregždės smarkiau pažemiu narstosi. Šonan nusmuko, toliau nubėgo. Saulelė vėl nušvietė. Meiliai ir švelniai taip. Glosto-ramina visus.

Pyksta debesis. Murma piktai. Pasistiebė augščiau ir saulelę pagriebė. Nebe-užšvis ji daugiau.

Giliau akimis siekiu. Bet juoda-palša ir tenai. Ir tenai saulelė nešviečia. Visai pražuvo. Tai pražudė ją...

Malunas smarkinasi. Urzgia-dunda savo ratais. Sutrinti-sutriaškinti ką stengias. Bet kieta labai. Neingali. Ir greičiau-skubiau savo rankomis mosuoja. Švaisto vien ir švaisto.

Sugrįžo Kuprelis.

– Vėjas didinasi, – burbterėjo.

Dureles uždarė-užrakino, kad lyg kas neineitų-neinsiveržtų. Baugu dabar.

Vėl apsakinėja. Ir, rodos, mato visa tat. Aštriai įsispaudė vaizdai tie atmintin. Juk meilė juos pagimdė. Brangus ir malonųs užtatai. Bet ir kankina kai-kada baisiai. Kad ir užmiršti stengies, neužmirši.

– Sekminėse einu aš iš bažnyčios per miestelį, kaip visados. Nors pirmai, nuo Velykų, eidavau kur-nors aplinkui; nenorėjau, kad pamatytų. Dabar jau nieko nebojau. Mano, mat, nameliai prieš bažnyčią kitoje pusėje kelio stovėjo.

Pamačiau ją tarp žmonių. Pirmą da kartą. Prieinu arčiau. Su kokiuo tai bernioku linksmai šnekasi. Berniokas augštas, gražus, su užraitytais geltonais useliais. Girdžiu, da arčiau priėjęs, šneka rusiškai!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.