Jeigu su manimi susitikdavo kada, tai šonu praslinkdavo, o jei išsukti nebuvo kur, tai užkalbindavo keliais šaltais žodeliais, kaip paprastą pažįstamą ir vėl toliau skubindavo. Sulaikyti ilgesniam pasišnekėjimui negalėdavau: stigdavo man žodžių ir gerklę lyg su virve kas užrišdavo. Ir aš pats vengiau su ja susitikti. Nenorėjau ir nemalonu buvo. Rodosi, kad nei nematyti.
Susitikus tiktai skaudžiau darydavosi. Mačiau, kad tas puikus, skaistus veidelis, skaidrios akelės, kurios mane taip tirpino-žavėjo, žavės dabar jį, išdykusį žmogų. O gal ir ji jų nematys? Gal ji kitą ką trauks... Ir tai prie jos, prie jos!...
– Gal jau ne vieną jis suėdė, ne vieną pražudė-sutrynė. Nejaugi sutrins ir ją, tą nekaltą-jauną žiedelį?!...
– Kaip ji buvo susirišusi-susiliejusi su manimi! O dabar skiriasi-plyšta nuo manęs. Palieka krauju pludančias žaizdas. Kas sugydys jas?! Kas kraują suturės?!...
XXVII dalis
Sapnuodavau vienok ją gražiai. Sapnas dabino viską. Lyg praeitį į ateitį traukė. Ir nubusti nesinorėjo. Sapnuoti ir sapnuoti visados...
Kartą sapnuoju. Kitoks jau sapnas buvo. Ne tie, pirmieji.
Ateina ji naktį pas mane, gražiai-baltai apsitaisiusi. Rutų vainikėlis ant galvelės. Tiktai jau nuvytęs.
Meiliai nusijuokusi, prašo kad pagročiau.
– Tiktai gražaus-gražaus ką-nors.
Atsisėdau. Groju. Kaskartą gražesnius ir gražesnius dalykus. Valandą, kitą, trečią ir penktą. Ji žiuri, šypsosi, veideliai skaisčiai raudonuoja, akutės, kaip žvaigždelės, spindi. Bet visą ją lyg koks rukas, lyg koks plonas voratinklis dengia. Nematomas, šaltas toks.
Paskum priėjo į mane, apskabino-suspaudė, pabučiavo smarkiai, bet šaltos lupos, ir atsitraukusi duoda ranką:
– Sudieu! broleli.
– Kur eini?! – nusigandau.
– Kitur einu. Gana jau. Pas tave pasikieminėjau. Užteks. Toliau dabar reikia. Tik kelias ten ne toksai, – nuliudusi užbaigė.
Atsiklaupiau prieš ją. Sudėjau rankas. Meldžiu:
– Da pabuk. Nors truputėlį, nors vieną dienužėlę. Aš tau pagrosiu.
– Kad tavo groja vis ta pati. Ir tu tas pats... Einu jau aš, – pasukė į duris. Išėjo.
Išsekiau ir aš paskui. Tylėdamas einu.
Priėjova gilų bekraštį ežerą. Kazė ir eina tiesiai per jį. Brenda paviršiumi. Neskenda.
– Kur eini?! – surikau.
Ji nieko neatsakė. Nuėjo-nubrido.
Noriu ją vyties, iš vietos negaliu pasijudinti. Šaukti pagalbos, žodžio neištariu, tarytum žadą užkandau.
Priėjo jau ligi vidurio. Staigu iš anos pusės milžinas vandens kalnas pakilo. Tiesiai prieš ją voliojas-ritasi. Bangos aplinkui putoja-šniokščia. Grįžta atgalion, bėga nuo jų. Bet kalnas užtiko, susukė verpetan ir grumia gelmėsna...
Aš išsiveržiau iš vietos, bet jos jau nebuvo. Vien kalnas su paviršiumi skleidėsi-lyginos.
Nubudau ją šaukdamas:
– Kazyt, Kazyt! Sugrįžk, sugrįžk!...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.