Kuprelis121-122 psl. · apie 5 min.
XXVII dalis66% kūrinio
121 psl.

Sapnuodavau vienok ją gražiai. Sapnas dabino viską. Lyg praeitį į ateitį traukė. Ir nubusti nesinorėjo. Sapnuoti ir sapnuoti visados...

Kartą sapnuoju. Kitoks jau sapnas buvo. Ne tie, pirmieji.

Ateina ji naktį pas mane, gražiai-baltai apsitaisiusi. Rutų vainikėlis ant galvelės. Tiktai jau nuvytęs.

Meiliai nusijuokusi, prašo kad pagročiau.

– Tiktai gražaus-gražaus ką-nors.

Atsisėdau. Groju. Kaskartą gražesnius ir gražesnius dalykus. Valandą, kitą, trečią ir penktą. Ji žiuri, šypsosi, veideliai skaisčiai raudonuoja, akutės, kaip žvaigždelės, spindi. Bet visą ją lyg koks rukas, lyg koks plonas voratinklis dengia. Nematomas, šaltas toks.

Paskum priėjo į mane, apskabino-suspaudė, pabučiavo smarkiai, bet šaltos lupos, ir atsitraukusi duoda ranką:

– Sudieu! broleli.

– Kur eini?! – nusigandau.

– Kitur einu. Gana jau. Pas tave pasikieminėjau. Užteks. Toliau dabar reikia. Tik kelias ten ne toksai, – nuliudusi užbaigė.

Atsiklaupiau prieš ją. Sudėjau rankas. Meldžiu:

– Da pabuk. Nors truputėlį, nors vieną dienužėlę. Aš tau pagrosiu.

– Kad tavo groja vis ta pati. Ir tu tas pats... Einu jau aš, – pasukė į duris. Išėjo.

Išsekiau ir aš paskui. Tylėdamas einu.

Priėjova gilų bekraštį ežerą. Kazė ir eina tiesiai per jį. Brenda paviršiumi. Neskenda.

– Kur eini?! – surikau.

Ji nieko neatsakė. Nuėjo-nubrido.

Noriu ją vyties, iš vietos negaliu pasijudinti. Šaukti pagalbos, žodžio neištariu, tarytum žadą užkandau.

Priėjo jau ligi vidurio. Staigu iš anos pusės milžinas vandens kalnas pakilo. Tiesiai prieš ją voliojas-ritasi. Bangos aplinkui putoja-šniokščia. Grįžta atgalion, bėga nuo jų. Bet kalnas užtiko, susukė verpetan ir grumia gelmėsna...

Aš išsiveržiau iš vietos, bet jos jau nebuvo. Vien kalnas su paviršiumi skleidėsi-lyginos.

Nubudau ją šaukdamas:

– Kazyt, Kazyt! Sugrįžk, sugrįžk!...

122 psl.

Nuo tos dienos, nuo mano širdies juoda uždanga nuslydo. Turiu ją gelbėti iš burlioko nagų. Ji mano!

Kitą dieną išėjau vedamas nežinomo jausmo, jieškoti josios. Ėjau kaip žabalas, nežinodamas nei kaip einu, nei kur.

Meilė prie jos vedė.

Beeidamas pakluoniu, – brangus tai man kelias buvo! – pamačiau ją pakraštyj ežero baltarubius bevelėjant.

– Prieisiu ir pašnekėsiu, – tariau sau automatiškai.

Priėjau iš užpakalio. Tyliai, ant kojų pirštų, kad nei nepasergėtų. Švelnus, mat, koks pasidariau.

– Kaip sveikutė! – linksmu balsu pasveikinau.

Ji krupterėjo.

– A – kad tave!... – užraudonijo ir nulenkė galvą.

Aš stoviu ir nežinau kas toliau sakyti. Rodos prakalbinau svetimą mergiotę, kurią užkibinti butų sarmata.

Galų-gale, betupčiodamas kojomis, sugalvojau vieną sakinį:

– Ką čia dirbi, Kaze?

– Velėju, – atsakė urkščiai.

– Ką? – vėl klausiu, bet visai jau suklupęs.

– Ger nematai, – atšovė.

– Ko tu ant manęs pyksti? – staiga susigriaudinau. – Juk tau, regis, ant manęs visai nėra ko pykti... Aš ant tavęs ir tai nepykstu... Viską tau dovanoju...

Ji tylėjo ir neramiai piršteliais priekaištį skabė. Veideliai judėjo, raudonijo, balo.

– Aš tau, Kazyte, nieko pikto negeidžiu, – vis labiau klupo liežuvis. – Aš noriu, kad tu butumei laiminga, kad tau visados gera butų. Bijau, kad per savo neatsargumą nenukryptum kur, nepražutum... Juk žinai, kad esu tavo geriausias prietelis, širdingiausias draugas, labiausiai ir tikriausiai tave... mylįs, – ištariau tą žodį taip tyliai, kad, tur-but, ji neužgirdo. – Aš matau, jog tau baisus pavojus artinas...

– Apie kokį tu pavojų šneki, aš nieko nesuprantu, – patraukė pečiais.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.