Nuo tos dienos, nuo mano širdies juoda uždanga nuslydo. Turiu ją gelbėti iš burlioko nagų. Ji mano!
Kitą dieną išėjau vedamas nežinomo jausmo, jieškoti josios. Ėjau kaip žabalas, nežinodamas nei kaip einu, nei kur.
Meilė prie jos vedė.
Beeidamas pakluoniu, – brangus tai man kelias buvo! – pamačiau ją pakraštyj ežero baltarubius bevelėjant.
– Prieisiu ir pašnekėsiu, – tariau sau automatiškai.
Priėjau iš užpakalio. Tyliai, ant kojų pirštų, kad nei nepasergėtų. Švelnus, mat, koks pasidariau.
– Kaip sveikutė! – linksmu balsu pasveikinau.
Ji krupterėjo.
– A – kad tave!... – užraudonijo ir nulenkė galvą.
Aš stoviu ir nežinau kas toliau sakyti. Rodos prakalbinau svetimą mergiotę, kurią užkibinti butų sarmata.
Galų-gale, betupčiodamas kojomis, sugalvojau vieną sakinį:
– Ką čia dirbi, Kaze?
– Velėju, – atsakė urkščiai.
– Ką? – vėl klausiu, bet visai jau suklupęs.
– Ger nematai, – atšovė.
– Ko tu ant manęs pyksti? – staiga susigriaudinau. – Juk tau, regis, ant manęs visai nėra ko pykti... Aš ant tavęs ir tai nepykstu... Viską tau dovanoju...
Ji tylėjo ir neramiai piršteliais priekaištį skabė. Veideliai judėjo, raudonijo, balo.
– Aš tau, Kazyte, nieko pikto negeidžiu, – vis labiau klupo liežuvis. – Aš noriu, kad tu butumei laiminga, kad tau visados gera butų. Bijau, kad per savo neatsargumą nenukryptum kur, nepražutum... Juk žinai, kad esu tavo geriausias prietelis, širdingiausias draugas, labiausiai ir tikriausiai tave... mylįs, – ištariau tą žodį taip tyliai, kad, tur-but, ji neužgirdo. – Aš matau, jog tau baisus pavojus artinas...
– Apie kokį tu pavojų šneki, aš nieko nesuprantu, – patraukė pečiais.
– ...Noriu iš jo išgelbėti, – sustojau. Nutruko mintis. Pyktis umai perėmė. Vos sulaikydamas jį sakau toliau. – Žinau... žinau jau... žinau, jog myli kitą... Myli burlioką... raudonsiulio brolį... Tą patį, kur seniau sakei... Pražudys jis tave... Viską puikiai žinau.
– A va, ką jis man užgiedojo! – suplojo delnais.
– Jis girtuoklis, jis begalo biaurus žmogus, – tarytum jos neklausydamas, sakau jai. Kas-kartą man labiau šalta darosi ir sunkiau jau žodį pasakyti. – Jis stačiatikis, jis musų didžiausias priešas... Saugokis girtuoklio ir burlioko nasrų...
– Nėra jau jis toks girtuoklis, kaip tu spėji. Girtuoklis nesusitaupys dviejų tukstančių rublių, kuriuos jis beraštininkaudamas susitaupė... Matai, koksai jis turtingas, tai ne tu. Toli tau prie jo... O stačiatikiu jis nebus, persikrikštys.
– Negalima jam persikrikštyti.
– Tu žinai! Pamatysi, kaip bus katalikas...
– Visai jam intikėjai!...
Užsisukė galvoje. Viskas aplinkui ratu nuėjo. Rodosi mane koksai verpetas nustvėrė. Prapuolė ir ji iš akių.
Pasvyrau staiga ir tuo matu lyg atbudau.
Ji stovėjo susimąsčiusi. Siekė akimis toli, kiton pusėn ežero.
– Nei aš eisiu už jo, nei nieko, – palenkė galvelę. – Bet kas tiesa, tai tiesa, jis turi daug pinigų...
– O tu jį myli? – skubiai-smarkiai išsiveržė klausimas iš krutinės.
– Ką?
– Gi jį, ta burlioką.
– Burlioką? Nek, – lyg nubraukė ką nuo akių.
Pažiurėjo į mane. Ir ilgai savo žvilgsnį ant veido laikė, tarytum pro akis matyti ką stengėsi. Atitraukti. Ir lyg iš mano sielos išplėšė ką.
– Ne! Aš jo nemyliu, – atkartojo.
– Nemyli?! – nudžiugau.
Nieko neatsakė. Tylėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.