Kuprelis123-125 psl. · apie 5 min.
XXVII dalis68% kūrinio
123 psl.

– ...Noriu iš jo išgelbėti, – sustojau. Nutruko mintis. Pyktis umai perėmė. Vos sulaikydamas jį sakau toliau. – Žinau... žinau jau... žinau, jog myli kitą... Myli burlioką... raudonsiulio brolį... Tą patį, kur seniau sakei... Pražudys jis tave... Viską puikiai žinau.

– A va, ką jis man užgiedojo! – suplojo delnais.

– Jis girtuoklis, jis begalo biaurus žmogus, – tarytum jos neklausydamas, sakau jai. Kas-kartą man labiau šalta darosi ir sunkiau jau žodį pasakyti. – Jis stačiatikis, jis musų didžiausias priešas... Saugokis girtuoklio ir burlioko nasrų...

– Nėra jau jis toks girtuoklis, kaip tu spėji. Girtuoklis nesusitaupys dviejų tukstančių rublių, kuriuos jis beraštininkaudamas susitaupė... Matai, koksai jis turtingas, tai ne tu. Toli tau prie jo... O stačiatikiu jis nebus, persikrikštys.

– Negalima jam persikrikštyti.

– Tu žinai! Pamatysi, kaip bus katalikas...

– Visai jam intikėjai!...

Užsisukė galvoje. Viskas aplinkui ratu nuėjo. Rodosi mane koksai verpetas nustvėrė. Prapuolė ir ji iš akių.

Pasvyrau staiga ir tuo matu lyg atbudau.

Ji stovėjo susimąsčiusi. Siekė akimis toli, kiton pusėn ežero.

– Nei aš eisiu už jo, nei nieko, – palenkė galvelę. – Bet kas tiesa, tai tiesa, jis turi daug pinigų...

– O tu jį myli? – skubiai-smarkiai išsiveržė klausimas iš krutinės.

– Ką?

– Gi jį, ta burlioką.

– Burlioką? Nek, – lyg nubraukė ką nuo akių.

Pažiurėjo į mane. Ir ilgai savo žvilgsnį ant veido laikė, tarytum pro akis matyti ką stengėsi. Atitraukti. Ir lyg iš mano sielos išplėšė ką.

– Ne! Aš jo nemyliu, – atkartojo.

– Nemyli?! – nudžiugau.

Nieko neatsakė. Tylėjo.

124 psl.

Šalbierkos kišenėje pradėjau jieškoti. Radau. Tai buvo motinos žiedas, padabintas mažute deimanto akele, kurį ji man mirdama padovanojo. Bobutė man sakė, kad ji tą žiedą buvo gavusi nuo vieno didžponio, o kaip užaugo jos dukrelė, mano motina, tai ji ir padovanojusi jai. Aš jį visada su savim nešiojau, godojau, kaip šventenybę ir maniau jame esant didelę kokią pajiegą. Primindavo jis motinėlę ir aš tikėjaus...

– Tie tau šitą žiedą, – duodu jau. – Turėsi mudviejų meilės nors atmintį.

– Kam? Nereikia, – atastumė, susisarmatijusi, ranką.

– Imk, Kazyt.

– Nereikia. Taip minėsiu.

– Bet paimk; aš tau senai jį žadėjau.

Paėmė galop. Ant pirščiuko užsimovė. Pralinksmėjo, yt tas žiedelis butų rukus išsklaidęs.

– Ačiu... Koksai gražus! Spindi-mainosi visokiomis varsomis, – kraipė ranką ir gėrėjosi juomi.

Aiškiai rodėsi, kad visai susitaikinova. Lyg ir nebuvo tarp mudviejų nieko. Buvo koks kietas ledas, bet jis sutirpo, žymių nepalikęs. Tai žiedas sutirpino; stebuklą padarė. Įsišnekėjova. Apsakiau jai savo sapną.

– Labai gražus, nors ir baisus labai. Paaiškinau, kad blogai pranašauja, gero nereiškia.

Juokingas esi, kad sapnams tiki. Sapnams tiki vien senmergės-davatkos. Aš, žiurėk, netikiu jiems ir niekados blogai nesusapnuoju.

Namon parėjau, tarytum sugrįžęs iš tolimos, tamsios šalies.

Viskas del manes atgijo, pražydėjo iš-naujo. Lyg nieko ir nebutų buvę; tai lyg man taip buvo pasivaidinę, ar aš susapnavau.

XXVIII dalis

125 psl.

– Ar tamsta nuo to laiko, kaip mylėjai Kazę Gervydžiukę, pamėgai lietuvių kalbą? – klausiu Kuprelio.

– Nekenčiu, kad tu vis mane pertrauki. Duotum bent apsakyti lig galui, – pyksta jis.

– Mat man indomu buvo, – teisinuosi.

– Tau vis indomu. Visiems tiems rašytojams indomu. Jie kiekvieno žmogaus sielon norėtų įlysti, leisk tiktai juos... Bet aš ir mėgstu juos. Tur-but begalo malonu svetimoje sieloj knisties, jieškoti joje naujų vis, neregėtų brangenybių? O da maloniau, kad savo pasaulį tveria, tveria naujus žmones, naują gyvybę. Valdo tą pasaulį, kaip nori, daro su juomi, kas tinkama. Maži dievukai. Tikrai maži dievai. Jie arčiausiai ir į patį Dievą stovi, turi nuo Jo dalelę Jo tverybės... Daug jie galėtų žmonijos gyvenime padaryti, tiktai, matyt, nežino savo vertės... savęs nemato. Kiekvienam žmogui reikėtų save matyti, bet jiems, jiems, kurie turi savyje Dievo dalelę...

Galvoju, ar jis tikrai sako ar ne.

– Gal.

Bet man rodosi, kad kiekvienas žmogus šioks-toks poetas; kiekvienas kaip moka, taip tveria.

– Nesipriešinsiu jam. Kam ardyti svetimą pasaulį? Juk smulkiausi jo dalelė, tai savas žmogaus tvarinys... O ar galima jam ir pasipriešinti?...

Ir jis apie kažin ką, nutraukęs seną mintį užsigalvojo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Olesis padovanoja Kazei, kai jiedu susitaiko prie ežero?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Meilė

2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.