– Tai tu ir su manim taip-pat gali padaryti, – sakau pralinksmėjęs nuo tų juokų, nors kirminas širdį da labiau ėmė krimsti.
– Nek! – nekterėjo į mano kuprą pažvelgusi.
Nuo to žvilgsnio mano kuproje dilgterėjo kas.
Pasergėjau, kad ji tą dieną kaip tai kitaip pradėjo į mane žiurėti, kitaip šnekėti. Buvo ne tokia linksma ir meili, kaip visados. Pralinksmės kiek, nusišypsos meiliai, švelniai prisiglaus ir vėl užsimąsto-susigalvoja. Tarytum stigo joje ko, tarytum persimainė kas.
Stengiausi pro vargus nors aš buti linksmesnis ir meilesnis prie jos. Užminiau apie vestuves.
– Kada tu busi mano? Aš šeimininkės neturiu. Nėra kam valgyti išvirti.
– Juk tarnaitė yra.
– Kas man iš jos.
– Tai ko norėtumei?
– Tavęs sesele. Man liudna-nuobodu vienam.
– Kas gi mudu sužieduos?
– Kunigėlis musų.
– O kas gi palaimins?
– Tėvelei tavo.
– Nenorės jie. Nelaimins. Nekenčia tavęs.
– Tai patsai Dievulis. Jo geresnis palaiminimas.
– Reikia, kad tėvai pirma. Visados taip.
– Nek. Dievas pirma, paskum jau tėvai.
– Bet kunigas nesutiks, neleidžiant tėvams.
– Sutiks, aš tikrai žinau. Šnekėjaus apie tat.
– Kažin... Žmonės vėl pradės loti. Paleis savo liežuvius.
– Spjauti ant jų. Palos ir sustos, kaip matys, jog nebijova.
– Nežinau... – svyravo. – Gali pasisibaigti blogai.
– Bet galiva tai padaryti, kad niekas nežinotų, – inkalbinėjau.
– Kaip gi taip?
– Gi nueisiva pas kunigą, užsirašysiva ir paprašysiva, kad jis išsiųstų dispensą pas vyskupą. Nereikės nei užsakų. Ateis dispensas, nueisiva kokią naktį bažnyčion, kunigas ir suriš mudviem rankas. Paimsiva du ištikimu liudytoju, kurie niekados neišduos tos paslapties. Ir viskas. Tu gi po vinčiaus pareisi sau, o aš sau. Galėsi tyliai gyventi pas savo tėvus. Paskum, kada jiedu bus geru, kada suminkštės jų širdis, pasakysi tikrą tiesą ir su jų palaima pereisi į mane. Taip geriausiai...
Maniau, kad tasai mano sumanymas iškarto jai patiks. Bet ji, da man pasakojant, kraipė galvelę, pabaigus gi, atsakė:
– Tai kokios tenai bus vestuvės be jokios grožės, be iškilmės, be jokio daikto ir da naktį! Nei šis, nei tas.
– Ką gi aš padarysiu? – nuleidau balsą. Ir tolima-tolima ji man tuomet pasirodė. Visai pasiekti jokiuo budu negaliu.
Pasergėjo ji tat. Raminti mane ėmė:
– Palukėk da, broleli. Aš nuo tavęs nepabėgsiu. Visviena tu mane rasi. Anksčiau ar vėliau. Žinok, jog ilgiau siutas, stipresnis esti... Palaukiva da rudens, gal da tėveliai sutiks, gražiai mudu palaimins. Žmoniškiau viskas bus. Mum patiem bus geriau.
– Kad labai ilgai... – pradėjau daužyti lazdele pievą.
Staigu žvilgterėjau į vakarus, į sėdančią saulę, tarytum norėdamas atspėti tenai ką. Ji didelė, raudona skendo į tirštai pakilusius rukus. Kaskartą darėsi didesnė ir matėsi silpniau.
Paskendo-prapuolė.
Toje vietoje ištriško didelės-smarkios kraujų srovės. Nudažė rukus, nudažė debesius. Visas dangus pasruvo tuose kraujuose. Rodėsi nuplauks jie nuo dangaus ir visą žemę užtvins.
Ir paraudo pievos, miškai, ežero paviršius, kalneliai.
Krumų lapeliai rodėsi kraujo persisunkę ir bailiai-graudžiai tarp savęs šnabždėjo, tarytum skundėsi kam, pagalbos kieno meldė.
Man šiušu pasidarė. Plaukai ant galvos atsistojo.
Nusigandęs nutvėriau ją už rankos:
– Žiurėk, kodel taip viskas raudona?!
– Tikrai raudona, – atsistojo. – Bet tai prieš didelį vėją, – nusiramino. – Pamatysi, koksai rytoj bus smarkus vėjas, kad net medžius su šaknimis raus ir stogus draskys.
– Negali buti, – abejojau.
– Tikrai... Uh! kaip baisu, lac prieš kokį karą. Man patinka, kaip visur raudona-raudona... Dangus daiktais skaisčiau raudonas, daiktais tamsiau. Ir ant žemės taip-pat. O žiurėk, klonįs, grioviai tai net tarytum kraujo pilni.
Pažiurėjau. Atsigrįžau tuojau. Akis nukreipiau į rytus. Tenai kilo didelis, juodai-raudonas, kaip milžinas koksai, nakties šešėlis.
– Einava jau namon, – atsikreipiau į ją.
– Einava, – sutiko.
Po truputį, nei nepamatėva, visas raudonumas dingo kažin kur, išnyko.
Eidamu pakraščiu ežero žiurėjova į jo užstingusį paviršių. Nuo vandens kįla baltas, kaip šimtamečio senelio barzda, rukas ir gražiai-švelniai tiesiasi pievomis.
Vakarų aušružė išblyško, atslugo; paliko vien kaip juosta, atausta neaiškiomis varsomis.
Žvaigždytės dygo kita po kitos. Vis tankiau ir tankiau mirkčiojo. Gausiau siuntė spindulėlių dangaus bedugnėn.
– Ar tai tiesa, kaip kningos rašo, tos visos žvaigždytės esą tokios pačios saulės, kaip ir musiškė? Kitos ir didesnės. Rašo, jog apie jas visas esą po keletą planetų-žemių, ant kurių žmonės gyveną. Vienur tokie, kitur kitoniški. Begalo protingi ir da daug kartų menkesni užu mus. Ar tiesa?
– Beabejo tiesa, – patvirtinau. – Mirusiųjų žmonių sielos skraidžioja nuo tų planetų, nuo menkesnių vis ant geresnių. Gal ir mudu mirę pereisiva ant kitos, geresnės, pakliusiva ant kokios tolimos žvaigždytės. Tenai busiva kitokie, negu čionai, protingesni ir laimingesni. Nekęsiva tokio vargo, tokių persekiojimų.
– Labai butų gerai! – nusidžiaugė Kazytė. – Gal tenai tu nebebutumei kuprotas ir aš bučiau da gražesnė?
– Žinoma, žinoma! – laimingai nusišypsojau.
– Tai butų gera, tai butų gera. Aš ir dabar norėčiau pamirti ir nuskristi ant anos tai žvaigždytės, kuri taip šviesiai, nemirkčiodama žiba, – parodė į vieną aiškiausią.
– Nuskrisiva kada-nors, pasieksiva ją, bet da pirma reikia ant šitos žemelės pagyventi, reikia ant jos kuo galima pasidžiaugti.
– Kad čia džiaugsmo maža. Vis netaip ir netaip, kaip tu žmogus svajoji ir lauki...
– Eiki už manęs. Dviese linksmiau bus. Dviese džiaugsivos ir dviese liudėsiva. Vis lengviau, – priminiau vėl.
– Lengviau, lengviau... Bet da truputėlį pakentėti reikia... Juk vasarą taip gražu, tokios puikios naktįs... Rudenį... rudenį... – pakėlė galvelę į dangų, yt viską užmiršti stengdamosi. Rodosi, kad įmanytų, pasikeltų, nuskristų tenai. Čia ją spaudžia-slėgia kas. Begalo nuo jo pasiliuosuoti norisi.
Priėjova prie kluono. Ties svirnu matėsi ratai, parvažiavusių iš atlaidų Gervydžių.
– Tėvai jau parvažiavo! – nustebo-nusiminė Kazytė. – Nerado manęs namie, bus man! Sudieu! Aš greičiau lėksiu, – skubiai perlipė per tvorą ir pasileido risčia per visą kluoną.
Sugrįžau da į ežerą. Daugiau valandos vaikščiojau nieko negalvodamas. Per tą šneką krumuose mestas mano širdin grudas vaiskiai augo ir plačiai skleidė savo dygius lapelius.
Vaidentuvėje stovėjo kruvinas saulėleidis ir kaskartą baisiau vis atrodė. Bijojau jo, užmiršti jį stengiaus. Tarytum pranašavo man...
XXVI dalis
Kuprelis nutilo. Nulenkė galvą, pasirėmė rankomis ir žiuri į savo kojas; bet, rodosi, kojų nemato, o siekia akimis kažin kur kitur, toliau.
Ir viską tenai aiškiai regi...
Smarkiai pašoko, lyg atsiminęs ką. Išėjo.
Priėjęs į langą, prisispaudžiau į jo stiklą.
Matau, kaip kįla, auga po truputį užu beržyno juodas debesis. Savo sparnus kečia vis plačiau ir plačiau. Nuo jo skįla-plyšta maži sklypeliai ir greitai bėga priešakin. Tarytum burys mažų avinėlių. Štai uždengė jie saulę. Aptemo visur. Liudna pasidarė. Skregždės smarkiau pažemiu narstosi. Šonan nusmuko, toliau nubėgo. Saulelė vėl nušvietė. Meiliai ir švelniai taip. Glosto-ramina visus.
Pyksta debesis. Murma piktai. Pasistiebė augščiau ir saulelę pagriebė. Nebe-užšvis ji daugiau.
Giliau akimis siekiu. Bet juoda-palša ir tenai. Ir tenai saulelė nešviečia. Visai pražuvo. Tai pražudė ją...
Malunas smarkinasi. Urzgia-dunda savo ratais. Sutrinti-sutriaškinti ką stengias. Bet kieta labai. Neingali. Ir greičiau-skubiau savo rankomis mosuoja. Švaisto vien ir švaisto.
Sugrįžo Kuprelis.
– Vėjas didinasi, – burbterėjo.
Dureles uždarė-užrakino, kad lyg kas neineitų-neinsiveržtų. Baugu dabar.
Vėl apsakinėja. Ir, rodos, mato visa tat. Aštriai įsispaudė vaizdai tie atmintin. Juk meilė juos pagimdė. Brangus ir malonųs užtatai. Bet ir kankina kai-kada baisiai. Kad ir užmiršti stengies, neužmirši.
– Sekminėse einu aš iš bažnyčios per miestelį, kaip visados. Nors pirmai, nuo Velykų, eidavau kur-nors aplinkui; nenorėjau, kad pamatytų. Dabar jau nieko nebojau. Mano, mat, nameliai prieš bažnyčią kitoje pusėje kelio stovėjo.
Pamačiau ją tarp žmonių. Pirmą da kartą. Prieinu arčiau. Su kokiuo tai bernioku linksmai šnekasi. Berniokas augštas, gražus, su užraitytais geltonais useliais. Girdžiu, da arčiau priėjęs, šneka rusiškai!
– Gal man taip rodosi? – galvojau.
Žmonės apie juodu tankiu ratu apstoję. Atidžiai klausosi, tarytum kiekvieną žodį gaudo.
– Kas tat butų?! – nusiminiau.
Prilindau ir aš į tą ratą. Įsiskverbiau į jį. Žvilgterėjo į mane keletas išpadilbų. Kiti nei nepasergėjo, vien į juodu turėjo akis indelbę.
Rusiškai! Ir ji rusiškai šneka!
Stengiausi ausį atkišti, kad tikrai-tikrai išgirdus. Rusiškai, rusiškai!
Mano Kazytė, mano mylimiausioji Kazytė su kokiuo tai burlioku rusiškai šneka!
Tarytum kas liespna į mane paputė. Negalėjau jau ilgiau klausyti. Pro žmones, stumdydamas juos alkunėmis, bėgau namon.
Iš tokios gražios, iš tokios puikios ji man taip pasirodė bjauri-šlykšti, kad net galvoje svaigo. Ir ji taip, kaip ir kokia burliokė, kraipo lupomis, supa-mataskuoja rankomis.
– Nei truputėlio nepaneši į lietuvaitę! Tikra burliokė, tikra burliokė! – tariau.
Vienok pribėgęs į savo grinčią da stapterėjau, da delnu prisidengęs pažiurėjau, ar tai tikrai ji, ar neapsigaunu aš. Ji! Ir da tokia linksma, tokia lipšni su juo!...
Inėjęs kambarin iš pykčio nežinojau kas daryti. Trankiau kėdes, blaškiau kningas. Atėjusių mergaičių chorą pavariau be jokių paaiškinimų.
– Eikit sau šiandien namon. Nenoriu jusų mokinti, – pasakiau sėsdamasi prie fortepijono.
Nieko neatsakė, tiktai viena į kitą įstabiai žvilgterėjo ir išėjo.
Pašokau nuo fortepijono. Ėmiau smarkiai žingsniuoti iš kampo kampan. Paskum atguliau lovon, įspaudžiau galvą pagalvin, prisiminiau visą, ir iš akių ištryško karčios ašaros. Nubėgę skruostais, suvilgė juos. Krutinė rodėsi plyš.
Keletą šventadienių nebežiurėjau į ją nuo viškų. Nebekreipiau nei ton pusėn.
Nekenčiau jos, kaip galėdamas nekenčiau.
Ir ar tu žinai, kas yra mylimą žmogų nekęsti? Didžiausias priešas biauriausiais savo darbais nesukels tokio pykčio, tokios neapykantos, kaip mylimas, brangus ir artimas sielai žmogus vienu žodeliu, vienu ne ten nužengtu žingsniu. Tu jo nekenti taip, kad net tavo širdis į kąsnelius draskosi. Kad, rodosi, įmanytum, tai padarytum jam ar pats sau galą...
Iš savo tarnaitės sužinojau, kokio tai paukščio esama to ruso.
Jis buvo tas-pats pirmasis Kazytės mylimasai, apie kurį ji man Raganakrumyje apsakinėjo. Baigęs mokytojų seminariją, kokį laiką mokytojavo; bet paskum metė tą darbą, nuėjo raštininkauti. Teko net Sarapulin, Viatkos gubernijoj. Pirmai buvo čia, musų krašte; bet prasilakęs ir pridirbęs begalę šunybių, turėjo greitu laiku išsinėšinti tenai. Ištenai tai ir atvažiavo į savo drauga, Skruzdynų raštininką, taip-pat metusį mokytojavimą, kad su jo pagalba vėl kur-nors čia prisimezgus. Sarapulyj mat neplaukia degtinė upėmis. Čia gi jos kiek nori. Nei lenkties nereikia, yra kam pasemti.
Rado čia ir savo pažįstamą, jau suaugusią ir pilnoje jaunystės gražybėje žydinčią mergaitę. Prisiminė praeitis, karšti prižadėjimai, taigi ir ėmė dabar sulig jų elgties. Vaikščiodavo sau su Kaze visur, nueidavo vakaruškosna, kur ji pirmai nei kojos nekėlė. Vaikščiodavo kartu su jais ir Skruzdynų raštininkas, jo draugas.
Visas miestelis, visas sodžius vėl pradėjo šnekėti apie ją, vėl išsižiojo. Deltog ne taip baisiai šmeižė, kaip su manim, tarytum jai taip jau ir galima, tarytum ji jau visai puolusi, apie kurią ir šnekėti nebėra ko.
Jeigu su manimi susitikdavo kada, tai šonu praslinkdavo, o jei išsukti nebuvo kur, tai užkalbindavo keliais šaltais žodeliais, kaip paprastą pažįstamą ir vėl toliau skubindavo. Sulaikyti ilgesniam pasišnekėjimui negalėdavau: stigdavo man žodžių ir gerklę lyg su virve kas užrišdavo. Ir aš pats vengiau su ja susitikti. Nenorėjau ir nemalonu buvo. Rodosi, kad nei nematyti.
Susitikus tiktai skaudžiau darydavosi. Mačiau, kad tas puikus, skaistus veidelis, skaidrios akelės, kurios mane taip tirpino-žavėjo, žavės dabar jį, išdykusį žmogų. O gal ir ji jų nematys? Gal ji kitą ką trauks... Ir tai prie jos, prie jos!...
– Gal jau ne vieną jis suėdė, ne vieną pražudė-sutrynė. Nejaugi sutrins ir ją, tą nekaltą-jauną žiedelį?!...
– Kaip ji buvo susirišusi-susiliejusi su manimi! O dabar skiriasi-plyšta nuo manęs. Palieka krauju pludančias žaizdas. Kas sugydys jas?! Kas kraują suturės?!...
XXVII dalis
Sapnuodavau vienok ją gražiai. Sapnas dabino viską. Lyg praeitį į ateitį traukė. Ir nubusti nesinorėjo. Sapnuoti ir sapnuoti visados...
Kartą sapnuoju. Kitoks jau sapnas buvo. Ne tie, pirmieji.
Ateina ji naktį pas mane, gražiai-baltai apsitaisiusi. Rutų vainikėlis ant galvelės. Tiktai jau nuvytęs.
Meiliai nusijuokusi, prašo kad pagročiau.
– Tiktai gražaus-gražaus ką-nors.
Atsisėdau. Groju. Kaskartą gražesnius ir gražesnius dalykus. Valandą, kitą, trečią ir penktą. Ji žiuri, šypsosi, veideliai skaisčiai raudonuoja, akutės, kaip žvaigždelės, spindi. Bet visą ją lyg koks rukas, lyg koks plonas voratinklis dengia. Nematomas, šaltas toks.
Paskum priėjo į mane, apskabino-suspaudė, pabučiavo smarkiai, bet šaltos lupos, ir atsitraukusi duoda ranką:
– Sudieu! broleli.
– Kur eini?! – nusigandau.
– Kitur einu. Gana jau. Pas tave pasikieminėjau. Užteks. Toliau dabar reikia. Tik kelias ten ne toksai, – nuliudusi užbaigė.
Atsiklaupiau prieš ją. Sudėjau rankas. Meldžiu:
– Da pabuk. Nors truputėlį, nors vieną dienužėlę. Aš tau pagrosiu.
– Kad tavo groja vis ta pati. Ir tu tas pats... Einu jau aš, – pasukė į duris. Išėjo.
Išsekiau ir aš paskui. Tylėdamas einu.
Priėjova gilų bekraštį ežerą. Kazė ir eina tiesiai per jį. Brenda paviršiumi. Neskenda.
– Kur eini?! – surikau.
Ji nieko neatsakė. Nuėjo-nubrido.
Noriu ją vyties, iš vietos negaliu pasijudinti. Šaukti pagalbos, žodžio neištariu, tarytum žadą užkandau.
Priėjo jau ligi vidurio. Staigu iš anos pusės milžinas vandens kalnas pakilo. Tiesiai prieš ją voliojas-ritasi. Bangos aplinkui putoja-šniokščia. Grįžta atgalion, bėga nuo jų. Bet kalnas užtiko, susukė verpetan ir grumia gelmėsna...
Aš išsiveržiau iš vietos, bet jos jau nebuvo. Vien kalnas su paviršiumi skleidėsi-lyginos.
Nubudau ją šaukdamas:
– Kazyt, Kazyt! Sugrįžk, sugrįžk!...
Nuo tos dienos, nuo mano širdies juoda uždanga nuslydo. Turiu ją gelbėti iš burlioko nagų. Ji mano!
Kitą dieną išėjau vedamas nežinomo jausmo, jieškoti josios. Ėjau kaip žabalas, nežinodamas nei kaip einu, nei kur.
Meilė prie jos vedė.
Beeidamas pakluoniu, – brangus tai man kelias buvo! – pamačiau ją pakraštyj ežero baltarubius bevelėjant.
– Prieisiu ir pašnekėsiu, – tariau sau automatiškai.
Priėjau iš užpakalio. Tyliai, ant kojų pirštų, kad nei nepasergėtų. Švelnus, mat, koks pasidariau.
– Kaip sveikutė! – linksmu balsu pasveikinau.
Ji krupterėjo.
– A – kad tave!... – užraudonijo ir nulenkė galvą.
Aš stoviu ir nežinau kas toliau sakyti. Rodos prakalbinau svetimą mergiotę, kurią užkibinti butų sarmata.
Galų-gale, betupčiodamas kojomis, sugalvojau vieną sakinį:
– Ką čia dirbi, Kaze?
– Velėju, – atsakė urkščiai.
– Ką? – vėl klausiu, bet visai jau suklupęs.
– Ger nematai, – atšovė.
– Ko tu ant manęs pyksti? – staiga susigriaudinau. – Juk tau, regis, ant manęs visai nėra ko pykti... Aš ant tavęs ir tai nepykstu... Viską tau dovanoju...
Ji tylėjo ir neramiai piršteliais priekaištį skabė. Veideliai judėjo, raudonijo, balo.
– Aš tau, Kazyte, nieko pikto negeidžiu, – vis labiau klupo liežuvis. – Aš noriu, kad tu butumei laiminga, kad tau visados gera butų. Bijau, kad per savo neatsargumą nenukryptum kur, nepražutum... Juk žinai, kad esu tavo geriausias prietelis, širdingiausias draugas, labiausiai ir tikriausiai tave... mylįs, – ištariau tą žodį taip tyliai, kad, tur-but, ji neužgirdo. – Aš matau, jog tau baisus pavojus artinas...
– Apie kokį tu pavojų šneki, aš nieko nesuprantu, – patraukė pečiais.
– ...Noriu iš jo išgelbėti, – sustojau. Nutruko mintis. Pyktis umai perėmė. Vos sulaikydamas jį sakau toliau. – Žinau... žinau jau... žinau, jog myli kitą... Myli burlioką... raudonsiulio brolį... Tą patį, kur seniau sakei... Pražudys jis tave... Viską puikiai žinau.
– A va, ką jis man užgiedojo! – suplojo delnais.
– Jis girtuoklis, jis begalo biaurus žmogus, – tarytum jos neklausydamas, sakau jai. Kas-kartą man labiau šalta darosi ir sunkiau jau žodį pasakyti. – Jis stačiatikis, jis musų didžiausias priešas... Saugokis girtuoklio ir burlioko nasrų...
– Nėra jau jis toks girtuoklis, kaip tu spėji. Girtuoklis nesusitaupys dviejų tukstančių rublių, kuriuos jis beraštininkaudamas susitaupė... Matai, koksai jis turtingas, tai ne tu. Toli tau prie jo... O stačiatikiu jis nebus, persikrikštys.
– Negalima jam persikrikštyti.
– Tu žinai! Pamatysi, kaip bus katalikas...
– Visai jam intikėjai!...
Užsisukė galvoje. Viskas aplinkui ratu nuėjo. Rodosi mane koksai verpetas nustvėrė. Prapuolė ir ji iš akių.
Pasvyrau staiga ir tuo matu lyg atbudau.
Ji stovėjo susimąsčiusi. Siekė akimis toli, kiton pusėn ežero.
– Nei aš eisiu už jo, nei nieko, – palenkė galvelę. – Bet kas tiesa, tai tiesa, jis turi daug pinigų...
– O tu jį myli? – skubiai-smarkiai išsiveržė klausimas iš krutinės.
– Ką?
– Gi jį, ta burlioką.
– Burlioką? Nek, – lyg nubraukė ką nuo akių.
Pažiurėjo į mane. Ir ilgai savo žvilgsnį ant veido laikė, tarytum pro akis matyti ką stengėsi. Atitraukti. Ir lyg iš mano sielos išplėšė ką.
– Ne! Aš jo nemyliu, – atkartojo.
– Nemyli?! – nudžiugau.
Nieko neatsakė. Tylėjo.
Šalbierkos kišenėje pradėjau jieškoti. Radau. Tai buvo motinos žiedas, padabintas mažute deimanto akele, kurį ji man mirdama padovanojo. Bobutė man sakė, kad ji tą žiedą buvo gavusi nuo vieno didžponio, o kaip užaugo jos dukrelė, mano motina, tai ji ir padovanojusi jai. Aš jį visada su savim nešiojau, godojau, kaip šventenybę ir maniau jame esant didelę kokią pajiegą. Primindavo jis motinėlę ir aš tikėjaus...
– Tie tau šitą žiedą, – duodu jau. – Turėsi mudviejų meilės nors atmintį.
– Kam? Nereikia, – atastumė, susisarmatijusi, ranką.
– Imk, Kazyt.
– Nereikia. Taip minėsiu.
– Bet paimk; aš tau senai jį žadėjau.
Paėmė galop. Ant pirščiuko užsimovė. Pralinksmėjo, yt tas žiedelis butų rukus išsklaidęs.
– Ačiu... Koksai gražus! Spindi-mainosi visokiomis varsomis, – kraipė ranką ir gėrėjosi juomi.
Aiškiai rodėsi, kad visai susitaikinova. Lyg ir nebuvo tarp mudviejų nieko. Buvo koks kietas ledas, bet jis sutirpo, žymių nepalikęs. Tai žiedas sutirpino; stebuklą padarė. Įsišnekėjova. Apsakiau jai savo sapną.
– Labai gražus, nors ir baisus labai. Paaiškinau, kad blogai pranašauja, gero nereiškia.
Juokingas esi, kad sapnams tiki. Sapnams tiki vien senmergės-davatkos. Aš, žiurėk, netikiu jiems ir niekados blogai nesusapnuoju.
Namon parėjau, tarytum sugrįžęs iš tolimos, tamsios šalies.
Viskas del manes atgijo, pražydėjo iš-naujo. Lyg nieko ir nebutų buvę; tai lyg man taip buvo pasivaidinę, ar aš susapnavau.
XXVIII dalis
– Ar tamsta nuo to laiko, kaip mylėjai Kazę Gervydžiukę, pamėgai lietuvių kalbą? – klausiu Kuprelio.
– Nekenčiu, kad tu vis mane pertrauki. Duotum bent apsakyti lig galui, – pyksta jis.
– Mat man indomu buvo, – teisinuosi.
– Tau vis indomu. Visiems tiems rašytojams indomu. Jie kiekvieno žmogaus sielon norėtų įlysti, leisk tiktai juos... Bet aš ir mėgstu juos. Tur-but begalo malonu svetimoje sieloj knisties, jieškoti joje naujų vis, neregėtų brangenybių? O da maloniau, kad savo pasaulį tveria, tveria naujus žmones, naują gyvybę. Valdo tą pasaulį, kaip nori, daro su juomi, kas tinkama. Maži dievukai. Tikrai maži dievai. Jie arčiausiai ir į patį Dievą stovi, turi nuo Jo dalelę Jo tverybės... Daug jie galėtų žmonijos gyvenime padaryti, tiktai, matyt, nežino savo vertės... savęs nemato. Kiekvienam žmogui reikėtų save matyti, bet jiems, jiems, kurie turi savyje Dievo dalelę...
Galvoju, ar jis tikrai sako ar ne.
– Gal.
Bet man rodosi, kad kiekvienas žmogus šioks-toks poetas; kiekvienas kaip moka, taip tveria.
– Nesipriešinsiu jam. Kam ardyti svetimą pasaulį? Juk smulkiausi jo dalelė, tai savas žmogaus tvarinys... O ar galima jam ir pasipriešinti?...
Ir jis apie kažin ką, nutraukęs seną mintį užsigalvojo.
– Aš tau, rodosi, pasakojau, – pradeda truputį lukterėjęs, lyg numetęs ką, – kad man mažam da beesant patiko lietuvių dainos. Tiko ir patsai tos kalbos skambesys. Visai gi ji man patiko, kada užgirdau ja Kazę šnekant. Taip puikiai, taip švelniai ji mokėjo lietuviškai šnekėti, kad aš atsigrožėti negalėdavau. Ta šneka tiesiog dabino ją... Gimta kalba kiekvieną dabina. Ji sušvelnina žmogaus sielą, pagražina mintį, sulygina patį budą, net išvaizdą pagražina. Kazė, kuomet pamačiau ją rusiškai šnekant, visai kitaip man atrodė, lyg ne ta butų. Visas tas svetimos kalbos skambesys nelygiu, šiurkščiu apsiaustu ją dengė, nelipo-nesiglaudė į ją. Aš pats visai gerai vokiškai šneku, kurkas geriau, negu lenkiškai ir lietuviškai, bet vokiškai šnekėdamas kitu save jaučiu, netaip, kaip lietuviškai. Pašnekėsiu vokiškai, paimu lietuviškai, tai tarytum mane kas glosto; žodžiai iš pačios sielos, iš paties kraujo lekia. Taip tur-but su kiekvienu. Bet, žinoma, labiausiai savo kalbą pamėgau, tai kaip susipažinau su Kaze. Tai ne delto, kad ją pamylėjau, bet del to, kad nebuvo kam pirmai į mano sielą prašnekėti. Tuomi-pat laiku susipažinau ir su „Aušra”, kuri sąmoningai pamokino mane savo kalbą mylėti ir branginti. Tada nors niekas nerupėjo man skaityti, tečiau „Aušrai” valandikę rasdavau. Mat skaičiau meilės kningą, varčiau jos malonius ir liudnus puslapius, kolei neperverčiau-neperskaičiau visų...
– Girdi? Perkunas dunda, – nustebo Kpurelis tolimą, bet jau smarkų dundėsį išgirdęs. – Iškur gi ta audra? – vienu matu šoko į langą. – Ir baisumėlis gi jos! Ar tu matai? Pažiurėk... Beskuo čia, girdžiu malunas pradėjo tyliau eiti. Reikia sustabdyti, – tat pasakęs išėjo.
Ištiesų audra jau visai netoli buvo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
2. Ką Olesis padovanoja Kazei, kai jiedu susitaiko prie ežero?
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.