– Ar tamsta nuo to laiko, kaip mylėjai Kazę Gervydžiukę, pamėgai lietuvių kalbą? – klausiu Kuprelio.
– Nekenčiu, kad tu vis mane pertrauki. Duotum bent apsakyti lig galui, – pyksta jis.
– Mat man indomu buvo, – teisinuosi.
– Tau vis indomu. Visiems tiems rašytojams indomu. Jie kiekvieno žmogaus sielon norėtų įlysti, leisk tiktai juos... Bet aš ir mėgstu juos. Tur-but begalo malonu svetimoje sieloj knisties, jieškoti joje naujų vis, neregėtų brangenybių? O da maloniau, kad savo pasaulį tveria, tveria naujus žmones, naują gyvybę. Valdo tą pasaulį, kaip nori, daro su juomi, kas tinkama. Maži dievukai. Tikrai maži dievai. Jie arčiausiai ir į patį Dievą stovi, turi nuo Jo dalelę Jo tverybės... Daug jie galėtų žmonijos gyvenime padaryti, tiktai, matyt, nežino savo vertės... savęs nemato. Kiekvienam žmogui reikėtų save matyti, bet jiems, jiems, kurie turi savyje Dievo dalelę...
Galvoju, ar jis tikrai sako ar ne.
– Gal.
Bet man rodosi, kad kiekvienas žmogus šioks-toks poetas; kiekvienas kaip moka, taip tveria.
– Nesipriešinsiu jam. Kam ardyti svetimą pasaulį? Juk smulkiausi jo dalelė, tai savas žmogaus tvarinys... O ar galima jam ir pasipriešinti?...
Ir jis apie kažin ką, nutraukęs seną mintį užsigalvojo.
– Aš tau, rodosi, pasakojau, – pradeda truputį lukterėjęs, lyg numetęs ką, – kad man mažam da beesant patiko lietuvių dainos. Tiko ir patsai tos kalbos skambesys. Visai gi ji man patiko, kada užgirdau ja Kazę šnekant. Taip puikiai, taip švelniai ji mokėjo lietuviškai šnekėti, kad aš atsigrožėti negalėdavau. Ta šneka tiesiog dabino ją... Gimta kalba kiekvieną dabina. Ji sušvelnina žmogaus sielą, pagražina mintį, sulygina patį budą, net išvaizdą pagražina. Kazė, kuomet pamačiau ją rusiškai šnekant, visai kitaip man atrodė, lyg ne ta butų. Visas tas svetimos kalbos skambesys nelygiu, šiurkščiu apsiaustu ją dengė, nelipo-nesiglaudė į ją. Aš pats visai gerai vokiškai šneku, kurkas geriau, negu lenkiškai ir lietuviškai, bet vokiškai šnekėdamas kitu save jaučiu, netaip, kaip lietuviškai. Pašnekėsiu vokiškai, paimu lietuviškai, tai tarytum mane kas glosto; žodžiai iš pačios sielos, iš paties kraujo lekia. Taip tur-but su kiekvienu. Bet, žinoma, labiausiai savo kalbą pamėgau, tai kaip susipažinau su Kaze. Tai ne delto, kad ją pamylėjau, bet del to, kad nebuvo kam pirmai į mano sielą prašnekėti. Tuomi-pat laiku susipažinau ir su „Aušra”, kuri sąmoningai pamokino mane savo kalbą mylėti ir branginti. Tada nors niekas nerupėjo man skaityti, tečiau „Aušrai” valandikę rasdavau. Mat skaičiau meilės kningą, varčiau jos malonius ir liudnus puslapius, kolei neperverčiau-neperskaičiau visų...
– Girdi? Perkunas dunda, – nustebo Kpurelis tolimą, bet jau smarkų dundėsį išgirdęs. – Iškur gi ta audra? – vienu matu šoko į langą. – Ir baisumėlis gi jos! Ar tu matai? Pažiurėk... Beskuo čia, girdžiu malunas pradėjo tyliau eiti. Reikia sustabdyti, – tat pasakęs išėjo.
Ištiesų audra jau visai netoli buvo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Olesis padovanoja Kazei, kai jiedu susitaiko prie ežero?
Rašiniui: Meilė
2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.