Kuprelis127 psl. · apie 5 min.
XXVIII dalis69% kūrinio
127 psl.

Artinosi juodas, didelis, kaip kalnas, verpetais dukdamas, debesis. Žaibai skersai ir įstrižai jį raižė. Perkunas nesiliaudamas kratė-dundėjo.

Sutemo, kaip naktį. Tarytum tas debesis niekados nenuslinks, visados turės užgulęs žemę ir grumos-gązdins jai.

Įlėkė Kuprelis visas sušilęs.

– Kad jas... tas audras!...

Pasibarė jisai. Piktai žingsniuoja išilgai kambarėlio. Retkarčiais prieina į langą, kad pamačius, ar jau nepradeda lyti.

– Kiek man vargo! Tiktai lauk ir nulauš sparną, arba net ir visą kepurę nuvers. Tai tau ir malunas: mažas vėjas – blogai, didelis – taip-pat! Jau tikrai, kad tiktai pinigų daugiau butų...

Staigu sužaibavo, kad visur šviesiai-žalia pasidarė. Net akis apraibo.

Trinko perkunas. Visas malunas sudrebėjo. Ratai kitas į kitą ėmė dardėti.

– Gal malunan pataikė?! – atšokau nuo lango ir dairaus bailiai aplinkui.

Minutei įnirtęs vėjas prapuolė. Paskum papilo, kaip iš boso, tarytum debesįs butų pratrukę.

– Ko čia jo paisėti, klausyk, aš pasakosiu. Visviena jeigu jau muš, tai užmuš, kad ir tylėsiva, – tarė Kuprelis atsisėdęs ir ramiai pradėjo apsakinėti. Kada perkunas smarkiai ima griausti, tai jis balsiau apsakinėja. Viską gerai girdžiu.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Olesis padovanoja Kazei, kai jiedu susitaiko prie ežero?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Meilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.