– Aš tau, rodosi, pasakojau, – pradeda truputį lukterėjęs, lyg numetęs ką, – kad man mažam da beesant patiko lietuvių dainos. Tiko ir patsai tos kalbos skambesys. Visai gi ji man patiko, kada užgirdau ja Kazę šnekant. Taip puikiai, taip švelniai ji mokėjo lietuviškai šnekėti, kad aš atsigrožėti negalėdavau. Ta šneka tiesiog dabino ją... Gimta kalba kiekvieną dabina. Ji sušvelnina žmogaus sielą, pagražina mintį, sulygina patį budą, net išvaizdą pagražina. Kazė, kuomet pamačiau ją rusiškai šnekant, visai kitaip man atrodė, lyg ne ta butų. Visas tas svetimos kalbos skambesys nelygiu, šiurkščiu apsiaustu ją dengė, nelipo-nesiglaudė į ją. Aš pats visai gerai vokiškai šneku, kurkas geriau, negu lenkiškai ir lietuviškai, bet vokiškai šnekėdamas kitu save jaučiu, netaip, kaip lietuviškai. Pašnekėsiu vokiškai, paimu lietuviškai, tai tarytum mane kas glosto; žodžiai iš pačios sielos, iš paties kraujo lekia. Taip tur-but su kiekvienu. Bet, žinoma, labiausiai savo kalbą pamėgau, tai kaip susipažinau su Kaze. Tai ne delto, kad ją pamylėjau, bet del to, kad nebuvo kam pirmai į mano sielą prašnekėti. Tuomi-pat laiku susipažinau ir su „Aušra”, kuri sąmoningai pamokino mane savo kalbą mylėti ir branginti. Tada nors niekas nerupėjo man skaityti, tečiau „Aušrai” valandikę rasdavau. Mat skaičiau meilės kningą, varčiau jos malonius ir liudnus puslapius, kolei neperverčiau-neperskaičiau visų...
– Girdi? Perkunas dunda, – nustebo Kpurelis tolimą, bet jau smarkų dundėsį išgirdęs. – Iškur gi ta audra? – vienu matu šoko į langą. – Ir baisumėlis gi jos! Ar tu matai? Pažiurėk... Beskuo čia, girdžiu malunas pradėjo tyliau eiti. Reikia sustabdyti, – tat pasakęs išėjo.
Ištiesų audra jau visai netoli buvo.
Artinosi juodas, didelis, kaip kalnas, verpetais dukdamas, debesis. Žaibai skersai ir įstrižai jį raižė. Perkunas nesiliaudamas kratė-dundėjo.
Sutemo, kaip naktį. Tarytum tas debesis niekados nenuslinks, visados turės užgulęs žemę ir grumos-gązdins jai.
Įlėkė Kuprelis visas sušilęs.
– Kad jas... tas audras!...
Pasibarė jisai. Piktai žingsniuoja išilgai kambarėlio. Retkarčiais prieina į langą, kad pamačius, ar jau nepradeda lyti.
– Kiek man vargo! Tiktai lauk ir nulauš sparną, arba net ir visą kepurę nuvers. Tai tau ir malunas: mažas vėjas – blogai, didelis – taip-pat! Jau tikrai, kad tiktai pinigų daugiau butų...
Staigu sužaibavo, kad visur šviesiai-žalia pasidarė. Net akis apraibo.
Trinko perkunas. Visas malunas sudrebėjo. Ratai kitas į kitą ėmė dardėti.
– Gal malunan pataikė?! – atšokau nuo lango ir dairaus bailiai aplinkui.
Minutei įnirtęs vėjas prapuolė. Paskum papilo, kaip iš boso, tarytum debesįs butų pratrukę.
– Ko čia jo paisėti, klausyk, aš pasakosiu. Visviena jeigu jau muš, tai užmuš, kad ir tylėsiva, – tarė Kuprelis atsisėdęs ir ramiai pradėjo apsakinėti. Kada perkunas smarkiai ima griausti, tai jis balsiau apsakinėja. Viską gerai girdžiu.
XXIX dalis
Vieną subatvakarį dinkterėjo man galvon mintis:
– Eisiu palangėn padaboti, ar nėra pas ją svečių?
Iškarto svyravau. Mintis ta traukė-spyrė iš namų, bet lyg kas ir neleido-draudė. Juk žinojau, kad taip daryti nepadoru.
Išėjau tečiaus. Pergalėjo mane.
Naktis buvo tamsi. Ėjo pats Senegalis. Vos kelios žvaigždytės mirkčiojo juodoje erdvėj. Ir tai nuobodžiai-nenoriai. Tarytum joms kas liepė. Kitos gi nepaklausė. Nesužibo. Drąsios buvo.
Priėjęs į Gervydžių sodybą, apsidairiau.
– Gal eina kur kas?
Niekur nieko. Nei garso, nei balso.
Patylomis, lyg bijodamas ir savo šešėlį užgauti, prakėčiau tvoroje statinius. Da kartą paklausiau, apsidairiau aplinkui. Įlindau.
Patvoriu, mindydamas dilgines, nuslinkau į seklyčios pusę.
– Kad jos suruktų, kaip čeža! – nerimavau.
Toliau paėjėjęs, pasergėjau languose šviesą.
– Tai jau yra kas! – nutariau.
Buvo apie pusiau dviliktą. Sodiečiai paprastai eina anksti gulti, vasarą žiburių nedegina. Seklyčioje tuo labiau, kur vieni svečiai priimama.
Einu-šliaužiu, kvapą užėmęs. Širdis tunksi-plaka. Greičiau norisi sužinoti.
– Kad jau dabar žinočiau!
Prisiekiau langų. Gi jie uždengti!
Atsistojau prie sienos. Manau nors balsą užgirsiąs. Nieko! Girdėti murma-šnabžda kas, bet taip tyliai, kad nei balso pažinsi, nei nesuprasi.
Kiek pastovėjęs, atsiminiau, jog iš ano šono, nuo daržo esama nedidelio langelio.
– Gal tas ir neuždengtas? – bevyliai spėju.
Perėjau tenai. Neuždengtas! Perlipiau griovelį, pilną diedų priaugusį, iškastą ta puse namų. Atsistojau pašalyje. Išlengvo-išlengvo prisitraukiau į langelį.
Žvilgterėjau...
Užturėjo man kraują gįslose. Galvon aršiau perkuno kas trenkė. Apžabalau iškarto. Nuo sienos atsišlyjau. Į griovelį pasvirau.
Bet vėl tuojau į jį pripuolęs, veidu į stiklą prispaudžiau ir nagais rėmuosna įsiskverbiau. Akis į juodu pastačiau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Olesis padovanoja Kazei, kai jiedu susitaiko prie ežero?
Rašiniui: Meilė
2. Ar Olesis XXIX skyriuje elgiasi teisingai? Įvertink, ką jis mato ir ką padaro (1913 m. leidimas).
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pro langelį Olesis mato Kazę ant Jastrebovo kelių ir nusprendžia keršyti. Jis net svarsto padegti namą, bet pasigaili Kazės ir laukia Jastrebovo su akmeniu. Jis pats klausia: „Juk aš žmogų užmušiu?!“ ir teisinasi, kad Jastrebov „Užmušė meilę“. Tačiau prieš tai jis mato, kad Kazė Jastrebovą atstūmė. Pavydas švelnų muzikantą paverčia žmogumi, kuris kerta iš pasalų, o paskui jį kankina sąžinė.
Rašiniui: KaltėMeilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.