Artinosi juodas, didelis, kaip kalnas, verpetais dukdamas, debesis. Žaibai skersai ir įstrižai jį raižė. Perkunas nesiliaudamas kratė-dundėjo.
Sutemo, kaip naktį. Tarytum tas debesis niekados nenuslinks, visados turės užgulęs žemę ir grumos-gązdins jai.
Įlėkė Kuprelis visas sušilęs.
– Kad jas... tas audras!...
Pasibarė jisai. Piktai žingsniuoja išilgai kambarėlio. Retkarčiais prieina į langą, kad pamačius, ar jau nepradeda lyti.
– Kiek man vargo! Tiktai lauk ir nulauš sparną, arba net ir visą kepurę nuvers. Tai tau ir malunas: mažas vėjas – blogai, didelis – taip-pat! Jau tikrai, kad tiktai pinigų daugiau butų...
Staigu sužaibavo, kad visur šviesiai-žalia pasidarė. Net akis apraibo.
Trinko perkunas. Visas malunas sudrebėjo. Ratai kitas į kitą ėmė dardėti.
– Gal malunan pataikė?! – atšokau nuo lango ir dairaus bailiai aplinkui.
Minutei įnirtęs vėjas prapuolė. Paskum papilo, kaip iš boso, tarytum debesįs butų pratrukę.
– Ko čia jo paisėti, klausyk, aš pasakosiu. Visviena jeigu jau muš, tai užmuš, kad ir tylėsiva, – tarė Kuprelis atsisėdęs ir ramiai pradėjo apsakinėti. Kada perkunas smarkiai ima griausti, tai jis balsiau apsakinėja. Viską gerai girdžiu.
XXIX dalis
Vieną subatvakarį dinkterėjo man galvon mintis:
– Eisiu palangėn padaboti, ar nėra pas ją svečių?
Iškarto svyravau. Mintis ta traukė-spyrė iš namų, bet lyg kas ir neleido-draudė. Juk žinojau, kad taip daryti nepadoru.
Išėjau tečiaus. Pergalėjo mane.
Naktis buvo tamsi. Ėjo pats Senegalis. Vos kelios žvaigždytės mirkčiojo juodoje erdvėj. Ir tai nuobodžiai-nenoriai. Tarytum joms kas liepė. Kitos gi nepaklausė. Nesužibo. Drąsios buvo.
Priėjęs į Gervydžių sodybą, apsidairiau.
– Gal eina kur kas?
Niekur nieko. Nei garso, nei balso.
Patylomis, lyg bijodamas ir savo šešėlį užgauti, prakėčiau tvoroje statinius. Da kartą paklausiau, apsidairiau aplinkui. Įlindau.
Patvoriu, mindydamas dilgines, nuslinkau į seklyčios pusę.
– Kad jos suruktų, kaip čeža! – nerimavau.
Toliau paėjėjęs, pasergėjau languose šviesą.
– Tai jau yra kas! – nutariau.
Buvo apie pusiau dviliktą. Sodiečiai paprastai eina anksti gulti, vasarą žiburių nedegina. Seklyčioje tuo labiau, kur vieni svečiai priimama.
Einu-šliaužiu, kvapą užėmęs. Širdis tunksi-plaka. Greičiau norisi sužinoti.
– Kad jau dabar žinočiau!
Prisiekiau langų. Gi jie uždengti!
Atsistojau prie sienos. Manau nors balsą užgirsiąs. Nieko! Girdėti murma-šnabžda kas, bet taip tyliai, kad nei balso pažinsi, nei nesuprasi.
Kiek pastovėjęs, atsiminiau, jog iš ano šono, nuo daržo esama nedidelio langelio.
– Gal tas ir neuždengtas? – bevyliai spėju.
Perėjau tenai. Neuždengtas! Perlipiau griovelį, pilną diedų priaugusį, iškastą ta puse namų. Atsistojau pašalyje. Išlengvo-išlengvo prisitraukiau į langelį.
Žvilgterėjau...
Užturėjo man kraują gįslose. Galvon aršiau perkuno kas trenkė. Apžabalau iškarto. Nuo sienos atsišlyjau. Į griovelį pasvirau.
Bet vėl tuojau į jį pripuolęs, veidu į stiklą prispaudžiau ir nagais rėmuosna įsiskverbiau. Akis į juodu pastačiau.
Jis, tas burliokas, valkata Jastrebov, sėdi ant kedės prie skobnelio. Ji ant jo kelių!...
Jastrebov čiupinėja viena ranka jos krutis, kita, kaip koks žaltys pagavęs mažą-dailę paukštytę, į save spaudžia. Kazė nei nesipriešina. Apskabinusi abiem rankom kaklą, smarkiai-karštai jį bučiuoja. Rodosi viską jam atiduotų...
Žiuriu suspindėjo tarp juodviejų kas. Tai mano padovanoto žiedo akelė. Ištriško raudonais, žaliais spindulėliais. Ir tarytum mane koks džiaugsmas paėmė tat pamačius. Gera-švelnu ant širdies pasidarė. Paskum akyse juoda bedugnė atsivėrė. Joje raudoni ir žali spindulėliai žybčiojo. Žaidė tarytum. Sukinėjosi-bėgiojo visaip. Gaudžiau-vaikiau juos.
Tad ji, mat, savo ranką nuo jo kaklo atitraukė.
Bet ta ranka pradėjo tuoj jam usus sukti, viršun raityti... Tuo matu jo akįs, kaip obuoliai, išsivertė ir jis, rodės, prarytų ją...
Prakeikiau aš ją, tą valandą. Prakeikiau ir visas pasaulyje mergaites.
– Tegul visos moterįs skradžiųžemių nueina! Tegul nelieka nei vienos! Tegul žemė ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilėn drįsta įsiveržti, savo velniškais nagais viską išdraskyti ir pasiimti sau...
Verkiau atsiklaupęs po tuo langu, griežiau dantimis ir keikiau-keikiau.
Dievą meldžiau:
– Viešpatie Visagalįs, pamatyk mane! Susimylėk manęs! Nubausk juodu, arba man mirtį atsiųsk!
– Žvaigždės-žvaigždelės, visas dangau, atverkit savo galybes! Sutrinkit-sunaikinkit viską!...
Bet niekas man nepadėjo, niekas neprikišė savo rankos...
.....................................................................................................................
Vėl žaibas praskyrė tamsą. Nušvietė visą kambarėlį, Kuprelio veidą. Per veidą riedėjo dvi dideli ašari. Jos tuo matu taip puikiai užtvisko, lyg pačiu žaibu užsidegė.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Olesis padovanoja Kazei, kai jiedu susitaiko prie ežero?
Rašiniui: Meilė
2. Ar Olesis XXIX skyriuje elgiasi teisingai? Įvertink, ką jis mato ir ką padaro (1913 m. leidimas).
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pro langelį Olesis mato Kazę ant Jastrebovo kelių ir nusprendžia keršyti. Jis net svarsto padegti namą, bet pasigaili Kazės ir laukia Jastrebovo su akmeniu. Jis pats klausia: „Juk aš žmogų užmušiu?!“ ir teisinasi, kad Jastrebov „Užmušė meilę“. Tačiau prieš tai jis mato, kad Kazė Jastrebovą atstūmė. Pavydas švelnų muzikantą paverčia žmogumi, kuris kerta iš pasalų, o paskui jį kankina sąžinė.
Rašiniui: KaltėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.