Jis, tas burliokas, valkata Jastrebov, sėdi ant kedės prie skobnelio. Ji ant jo kelių!...
Jastrebov čiupinėja viena ranka jos krutis, kita, kaip koks žaltys pagavęs mažą-dailę paukštytę, į save spaudžia. Kazė nei nesipriešina. Apskabinusi abiem rankom kaklą, smarkiai-karštai jį bučiuoja. Rodosi viską jam atiduotų...
Žiuriu suspindėjo tarp juodviejų kas. Tai mano padovanoto žiedo akelė. Ištriško raudonais, žaliais spindulėliais. Ir tarytum mane koks džiaugsmas paėmė tat pamačius. Gera-švelnu ant širdies pasidarė. Paskum akyse juoda bedugnė atsivėrė. Joje raudoni ir žali spindulėliai žybčiojo. Žaidė tarytum. Sukinėjosi-bėgiojo visaip. Gaudžiau-vaikiau juos.
Tad ji, mat, savo ranką nuo jo kaklo atitraukė.
Bet ta ranka pradėjo tuoj jam usus sukti, viršun raityti... Tuo matu jo akįs, kaip obuoliai, išsivertė ir jis, rodės, prarytų ją...
Prakeikiau aš ją, tą valandą. Prakeikiau ir visas pasaulyje mergaites.
– Tegul visos moterįs skradžiųžemių nueina! Tegul nelieka nei vienos! Tegul žemė ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilėn drįsta įsiveržti, savo velniškais nagais viską išdraskyti ir pasiimti sau...
Verkiau atsiklaupęs po tuo langu, griežiau dantimis ir keikiau-keikiau.
Dievą meldžiau:
– Viešpatie Visagalįs, pamatyk mane! Susimylėk manęs! Nubausk juodu, arba man mirtį atsiųsk!
– Žvaigždės-žvaigždelės, visas dangau, atverkit savo galybes! Sutrinkit-sunaikinkit viską!...
Bet niekas man nepadėjo, niekas neprikišė savo rankos...
.....................................................................................................................
Vėl žaibas praskyrė tamsą. Nušvietė visą kambarėlį, Kuprelio veidą. Per veidą riedėjo dvi dideli ašari. Jos tuo matu taip puikiai užtvisko, lyg pačiu žaibu užsidegė.
Kuprelis baisiai pasimatė prie tos šviesos: visas išdžiuvęs-išsekęs. Į kuprą įsitraukęs. Veidas mėlynas. Akįs baltai spindi.
Man rodėsi, jog pamačiau kokį šešėlį, iš ano pasaulio atėjusį, kuris praneša iš tenai amžinus sopulius ir nepabaigiamas kančias. Rodėsi, jog tai ašaros spindi žaibo šviesoje kokios nors, begalo senai su kunu atsiskyrusios, sielos, o ne jo.
Perkunas toliau nudundėjo, lyg veždamas per dangų kanuoles žemei ardyti. Čia regis, nesuardė, bet toliau ketina narsiau ant josios pulti.
Kuprelis patylėjo tamsoje, apdžiovino savo ašaras ir vėl apsakinėja:
– Šoksiu pro langą ir tą žaltį savo rankose sugniaušiu! Nė necipters.
– Padegsiu geriau namus. Tegul supleška jiedu toje ugnyj! Graži tai bus valanda, – blikterėjo galvoje kita mintis.
Išsitraukiau poperiaus iš kišenės. Sugraibiau degtukus. Išėmiau vieną. Į krabelę jau pribedžiau. Patraukiau pusiau.
– Da žvilgtersiu į ją. Paskutinį kartą...
Jiedu sėdėjo jau greta prie vienas kito. Jis, apskabinęs ją pusiau, ką tai kalbėjo. Bet ji neklausė ir atsilošusi nuo jo, žiurėjo seklyčios kampan. Susimąsčiusi-susigalvojusi giliai. Lyg matė ką. Aiškų-artimą-neišvengiamą. Bijojo jo. Vienok nebėgo.
– Gal ji mane atsiminė? Gal pagailo manęs?... Gal sugrįš?
– Užmušiu jį vieną! Jam vienam galą padarysiu! – nusprendžiau.
– Jos gaila... Gaila kad toks šio pasaulio angelėlis supleškėtų-ištirptų ugnyje... Tegul kenčia taip. Ir tai baisiau da bus.
Žuti vienu kartu lengva...
– Paskum vėl galės mane pamylėti. Vėl liuliuos-myluos. Užmirš viską...
Ir vilties žvaigždelė, ką buvo visai jau tarp tamsių debesų pasislėpusi, ėmė man žybčioti, nors ir labai ištolo, ir vilioti-šaukti į save...
Išsiplėšiau iš pamato akmenį ir jau šaltai žiurėjau į judviejų šnekučiavimą. Laukiau tiktai jo išeinant.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Olesis padovanoja Kazei, kai jiedu susitaiko prie ežero?
Rašiniui: Meilė
2. Ar Olesis XXIX skyriuje elgiasi teisingai? Įvertink, ką jis mato ir ką padaro (1913 m. leidimas).
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pro langelį Olesis mato Kazę ant Jastrebovo kelių ir nusprendžia keršyti. Jis net svarsto padegti namą, bet pasigaili Kazės ir laukia Jastrebovo su akmeniu. Jis pats klausia: „Juk aš žmogų užmušiu?!“ ir teisinasi, kad Jastrebov „Užmušė meilę“. Tačiau prieš tai jis mato, kad Kazė Jastrebovą atstūmė. Pavydas švelnų muzikantą paverčia žmogumi, kuris kerta iš pasalų, o paskui jį kankina sąžinė.
Rašiniui: KaltėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.