Jis, tas burliokas, valkata Jastrebov, sėdi ant kedės prie skobnelio. Ji ant jo kelių!...
Jastrebov čiupinėja viena ranka jos krutis, kita, kaip koks žaltys pagavęs mažą-dailę paukštytę, į save spaudžia. Kazė nei nesipriešina. Apskabinusi abiem rankom kaklą, smarkiai-karštai jį bučiuoja. Rodosi viską jam atiduotų...
Žiuriu suspindėjo tarp juodviejų kas. Tai mano padovanoto žiedo akelė. Ištriško raudonais, žaliais spindulėliais. Ir tarytum mane koks džiaugsmas paėmė tat pamačius. Gera-švelnu ant širdies pasidarė. Paskum akyse juoda bedugnė atsivėrė. Joje raudoni ir žali spindulėliai žybčiojo. Žaidė tarytum. Sukinėjosi-bėgiojo visaip. Gaudžiau-vaikiau juos.
Tad ji, mat, savo ranką nuo jo kaklo atitraukė.
Bet ta ranka pradėjo tuoj jam usus sukti, viršun raityti... Tuo matu jo akįs, kaip obuoliai, išsivertė ir jis, rodės, prarytų ją...
Prakeikiau aš ją, tą valandą. Prakeikiau ir visas pasaulyje mergaites.
– Tegul visos moterįs skradžiųžemių nueina! Tegul nelieka nei vienos! Tegul žemė ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilėn drįsta įsiveržti, savo velniškais nagais viską išdraskyti ir pasiimti sau...
Verkiau atsiklaupęs po tuo langu, griežiau dantimis ir keikiau-keikiau.
Dievą meldžiau:
– Viešpatie Visagalįs, pamatyk mane! Susimylėk manęs! Nubausk juodu, arba man mirtį atsiųsk!
– Žvaigždės-žvaigždelės, visas dangau, atverkit savo galybes! Sutrinkit-sunaikinkit viską!...
Bet niekas man nepadėjo, niekas neprikišė savo rankos...
.....................................................................................................................
Vėl žaibas praskyrė tamsą. Nušvietė visą kambarėlį, Kuprelio veidą. Per veidą riedėjo dvi dideli ašari. Jos tuo matu taip puikiai užtvisko, lyg pačiu žaibu užsidegė.
Kuprelis baisiai pasimatė prie tos šviesos: visas išdžiuvęs-išsekęs. Į kuprą įsitraukęs. Veidas mėlynas. Akįs baltai spindi.
Man rodėsi, jog pamačiau kokį šešėlį, iš ano pasaulio atėjusį, kuris praneša iš tenai amžinus sopulius ir nepabaigiamas kančias. Rodėsi, jog tai ašaros spindi žaibo šviesoje kokios nors, begalo senai su kunu atsiskyrusios, sielos, o ne jo.
Perkunas toliau nudundėjo, lyg veždamas per dangų kanuoles žemei ardyti. Čia regis, nesuardė, bet toliau ketina narsiau ant josios pulti.
Kuprelis patylėjo tamsoje, apdžiovino savo ašaras ir vėl apsakinėja:
– Šoksiu pro langą ir tą žaltį savo rankose sugniaušiu! Nė necipters.
– Padegsiu geriau namus. Tegul supleška jiedu toje ugnyj! Graži tai bus valanda, – blikterėjo galvoje kita mintis.
Išsitraukiau poperiaus iš kišenės. Sugraibiau degtukus. Išėmiau vieną. Į krabelę jau pribedžiau. Patraukiau pusiau.
– Da žvilgtersiu į ją. Paskutinį kartą...
Jiedu sėdėjo jau greta prie vienas kito. Jis, apskabinęs ją pusiau, ką tai kalbėjo. Bet ji neklausė ir atsilošusi nuo jo, žiurėjo seklyčios kampan. Susimąsčiusi-susigalvojusi giliai. Lyg matė ką. Aiškų-artimą-neišvengiamą. Bijojo jo. Vienok nebėgo.
– Gal ji mane atsiminė? Gal pagailo manęs?... Gal sugrįš?
– Užmušiu jį vieną! Jam vienam galą padarysiu! – nusprendžiau.
– Jos gaila... Gaila kad toks šio pasaulio angelėlis supleškėtų-ištirptų ugnyje... Tegul kenčia taip. Ir tai baisiau da bus.
Žuti vienu kartu lengva...
– Paskum vėl galės mane pamylėti. Vėl liuliuos-myluos. Užmirš viską...
Ir vilties žvaigždelė, ką buvo visai jau tarp tamsių debesų pasislėpusi, ėmė man žybčioti, nors ir labai ištolo, ir vilioti-šaukti į save...
Išsiplėšiau iš pamato akmenį ir jau šaltai žiurėjau į judviejų šnekučiavimą. Laukiau tiktai jo išeinant.
– Atsimokėsi tu man, burlioke, už savo darbus, už savo vagystę. Krauju atpirksi tą kaltę. Ji tau nepigiai kainuos! Minėsi tu ją, kada tave po žemės pluta kirmėlės ės, tavo smagenis čiulps. Trunys tavo kaulai, juos dulkėmis vėjas nešios, vis tu žinosi!
Laukti prisiėjo ilgai. Maniau pasiusiąs belaukdamas. Drebėjau iš pykčio ir iš baimės, kad gali mano kerštas nepavykti.
O jiedu vis džiaugėsi vienas kitu. Ji jau pralinksmėjo.
Galop Jastrebov atsistojo. Paėmė ją už rankos. Atsistojo ir ji, bet kaip tai bailiai, nenoromis. Lyg nujautė ką. Jis ėmė ją vesti į lovą. Kazė išpirmo ėjo, tarytum nieko nesuprasdama. Paskum staiga sustojo ir stumė jį nuo savęs. Jis mėgino nustverti ją pusiau, tuo tarpu ji sugriebė jo rankas ir užlaužė atopakalin taip smarkiai, kad jis rikterėjo.
Kovojo jie taip tyliai, be žodžio, keletą minučių. Vienok Jastrebov nieko nepadarė. Kazė atsigynė nuo jo.
Aš žiurėjau kas bus, neatitraukdamas nuo jų akių.
Ji nusigrįžo kiton pusėn. Priėjo į langą ir atskleidė dangtę. Atskleidė kitą, trečią, visas. Jastrebov tada nusikabino nuo gembės kepurę, priėjo į ją, atsisveikino, netardamas nei žodžio, ir išėjo. Matėsi tik, kaip lupas kramtė. Kazė vienok palydėjo jį pro duris. Jam nematom paskui išsekė.
Mečiau langelį. Aplinkui namų, ant kojų pirštų, nulėkiau darželin prie kelio. Įlindau serbintų krumuosna. Akmenį abiem rankom suspaudžiau.
Žiuriu jau išėjo iš kiemo. Ji priemenėn sugrįžo. Jis, tat pasergėjęs, sušvilpė kažin kaip keistai.
Štai jau netoli manęs. Eina šalykeliu. Linksmai niuniuoja, mastaguoja lazdele...
Man akyse užsidegė. Kraujas užuvirė.
– Juk aš žmogų užmušiu?! žmogžudžiu tapsiu?!
– Jis didesnis žmogžudys. Užmušė meilę. Turiu keršyti jam, jeigu noriu Kazę išgelbėti!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Olesis padovanoja Kazei, kai jiedu susitaiko prie ežero?
Rašiniui: Meilė
2. Ar Olesis XXIX skyriuje elgiasi teisingai? Įvertink, ką jis mato ir ką padaro (1913 m. leidimas).
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pro langelį Olesis mato Kazę ant Jastrebovo kelių ir nusprendžia keršyti. Jis net svarsto padegti namą, bet pasigaili Kazės ir laukia Jastrebovo su akmeniu. Jis pats klausia: „Juk aš žmogų užmušiu?!“ ir teisinasi, kad Jastrebov „Užmušė meilę“. Tačiau prieš tai jis mato, kad Kazė Jastrebovą atstūmė. Pavydas švelnų muzikantą paverčia žmogumi, kuris kerta iš pasalų, o paskui jį kankina sąžinė.
Rašiniui: KaltėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.