Kuprelis130-132 psl. · apie 5 min.
XXIX dalis72% kūrinio
130 psl.

Kuprelis baisiai pasimatė prie tos šviesos: visas išdžiuvęs-išsekęs. Į kuprą įsitraukęs. Veidas mėlynas. Akįs baltai spindi.

Man rodėsi, jog pamačiau kokį šešėlį, iš ano pasaulio atėjusį, kuris praneša iš tenai amžinus sopulius ir nepabaigiamas kančias. Rodėsi, jog tai ašaros spindi žaibo šviesoje kokios nors, begalo senai su kunu atsiskyrusios, sielos, o ne jo.

Perkunas toliau nudundėjo, lyg veždamas per dangų kanuoles žemei ardyti. Čia regis, nesuardė, bet toliau ketina narsiau ant josios pulti.

Kuprelis patylėjo tamsoje, apdžiovino savo ašaras ir vėl apsakinėja:

– Šoksiu pro langą ir tą žaltį savo rankose sugniaušiu! Nė necipters.

– Padegsiu geriau namus. Tegul supleška jiedu toje ugnyj! Graži tai bus valanda, – blikterėjo galvoje kita mintis.

Išsitraukiau poperiaus iš kišenės. Sugraibiau degtukus. Išėmiau vieną. Į krabelę jau pribedžiau. Patraukiau pusiau.

– Da žvilgtersiu į ją. Paskutinį kartą...

Jiedu sėdėjo jau greta prie vienas kito. Jis, apskabinęs ją pusiau, ką tai kalbėjo. Bet ji neklausė ir atsilošusi nuo jo, žiurėjo seklyčios kampan. Susimąsčiusi-susigalvojusi giliai. Lyg matė ką. Aiškų-artimą-neišvengiamą. Bijojo jo. Vienok nebėgo.

– Gal ji mane atsiminė? Gal pagailo manęs?... Gal sugrįš?

– Užmušiu jį vieną! Jam vienam galą padarysiu! – nusprendžiau.

– Jos gaila... Gaila kad toks šio pasaulio angelėlis supleškėtų-ištirptų ugnyje... Tegul kenčia taip. Ir tai baisiau da bus.

Žuti vienu kartu lengva...

– Paskum vėl galės mane pamylėti. Vėl liuliuos-myluos. Užmirš viską...

Ir vilties žvaigždelė, ką buvo visai jau tarp tamsių debesų pasislėpusi, ėmė man žybčioti, nors ir labai ištolo, ir vilioti-šaukti į save...

Išsiplėšiau iš pamato akmenį ir jau šaltai žiurėjau į judviejų šnekučiavimą. Laukiau tiktai jo išeinant.

131 psl.

– Atsimokėsi tu man, burlioke, už savo darbus, už savo vagystę. Krauju atpirksi tą kaltę. Ji tau nepigiai kainuos! Minėsi tu ją, kada tave po žemės pluta kirmėlės ės, tavo smagenis čiulps. Trunys tavo kaulai, juos dulkėmis vėjas nešios, vis tu žinosi!

Laukti prisiėjo ilgai. Maniau pasiusiąs belaukdamas. Drebėjau iš pykčio ir iš baimės, kad gali mano kerštas nepavykti.

O jiedu vis džiaugėsi vienas kitu. Ji jau pralinksmėjo.

Galop Jastrebov atsistojo. Paėmė ją už rankos. Atsistojo ir ji, bet kaip tai bailiai, nenoromis. Lyg nujautė ką. Jis ėmė ją vesti į lovą. Kazė išpirmo ėjo, tarytum nieko nesuprasdama. Paskum staiga sustojo ir stumė jį nuo savęs. Jis mėgino nustverti ją pusiau, tuo tarpu ji sugriebė jo rankas ir užlaužė atopakalin taip smarkiai, kad jis rikterėjo.

Kovojo jie taip tyliai, be žodžio, keletą minučių. Vienok Jastrebov nieko nepadarė. Kazė atsigynė nuo jo.

Aš žiurėjau kas bus, neatitraukdamas nuo jų akių.

Ji nusigrįžo kiton pusėn. Priėjo į langą ir atskleidė dangtę. Atskleidė kitą, trečią, visas. Jastrebov tada nusikabino nuo gembės kepurę, priėjo į ją, atsisveikino, netardamas nei žodžio, ir išėjo. Matėsi tik, kaip lupas kramtė. Kazė vienok palydėjo jį pro duris. Jam nematom paskui išsekė.

Mečiau langelį. Aplinkui namų, ant kojų pirštų, nulėkiau darželin prie kelio. Įlindau serbintų krumuosna. Akmenį abiem rankom suspaudžiau.

Žiuriu jau išėjo iš kiemo. Ji priemenėn sugrįžo. Jis, tat pasergėjęs, sušvilpė kažin kaip keistai.

Štai jau netoli manęs. Eina šalykeliu. Linksmai niuniuoja, mastaguoja lazdele...

Man akyse užsidegė. Kraujas užuvirė.

– Juk aš žmogų užmušiu?! žmogžudžiu tapsiu?!

– Jis didesnis žmogžudys. Užmušė meilę. Turiu keršyti jam, jeigu noriu Kazę išgelbėti!

132 psl.

Jau tušt tiesiai ties manim. Pašokau. Krumai sučežėjo. Jis susilaikęs atidžiai pradėjo dairyties. Tuo matu nei nepajaučiau, kaip paleidau į jį akmenį...

– A–a! – suriko jis nežmonišku balsu.

Atsigrįžau bėgti. Kojos užkliuvo. Išsitiesiau ant žemės.

Jis, regis, da smarkiau rėkia.

Vėl šokau. Tvoroje užkliuvau. Štai, rodosi, mane kas stveria-stveria. Išsiplėšiau iš tvoros, palikęs joje skvernų dalis. Vėl bėgu, kiek tik kojos gali nešti.

– Aš užmušiau, užmušiau jį! Jis nei nežinojo, nei nesitikėjo, o aš jį užmušiau. Vienu akymirksniu. Kas man dabar bus? Ką su manimi dabar padarys?...

Namon pardumiau, kaip kulka, tečiau maniau, kad bėgau dvejatą valandų. Reikia atidaryti duris, jokiuo budu negaliu rakto skylutėn pataikyti. Rankos dreba, maskatuoja visosna pusėsna. Galų-gale vos-vos atidariau ir įlėkęs grinčion ėmiau jieškoti, kur pasislėpti. Niekur nerandu ir gana. Palindau palovin...

Štai, rodosi, mane atsiveja. Barškina palangiais. Ineina vidun. Jieško-šnipždinėja visomis pakampėmis. Kiša rankas palovin. Graibo apie mane. Stveria jau už kojų...

Nuo tos baimės mane visą drugys krėtė.

Išlindau iš palovio, kaip jau visai išaušo. Ir tai užmigti bijojau. Klausiau ar neateina, ar neatsiveja manęs kas.

Bažnyčioje ant rytojaus ir tai neturėjau ramybės. Da labiau bijojau. Girdžiu, rodosi, ateina žandarai, urėdninkai, stveria mane už pečių ir veda nuo vargonų. Atsigrįšiu – niekur nieko, tiktai žmonės vaikščioja, vieni nueina, kiti užeina ant viškų.

Maniau ištiesų, kad esu jį užmušęs. Nors inkalbinėjau sau, kad jis vertas to buvo, kad neužtenka da jį užmušti, bet sąžinė graužė mane. Negalėjau ramiai nei užmigti, nei pavalgyti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ar Olesis XXIX skyriuje elgiasi teisingai? Įvertink, ką jis mato ir ką padaro (1913 m. leidimas).

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pro langelį Olesis mato Kazę ant Jastrebovo kelių ir nusprendžia keršyti. Jis net svarsto padegti namą, bet pasigaili Kazės ir laukia Jastrebovo su akmeniu. Jis pats klausia: „Juk aš žmogų užmušiu?!“ ir teisinasi, kad Jastrebov „Užmušė meilę“. Tačiau prieš tai jis mato, kad Kazė Jastrebovą atstūmė. Pavydas švelnų muzikantą paverčia žmogumi, kuris kerta iš pasalų, o paskui jį kankina sąžinė.

Rašiniui: KaltėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.