Kuprelis133 psl. · apie 5 min.
XXIX dalis72% kūrinio
133 psl.

– Visviena kad ir kažin kaip žmogus kaltas butų, deltog užmušti-nužudyti jis perdaug. Žmogui žmonėms galą daryti?!... Ne!... O aš juk ir menkiausio gyvulėlio mirties negalėjau matyti, ne tiktai ką užmušti... Dabar gi?...

Lyg didžiausias akmuo nuo mano krutinės nuslinko, kaip išgirdau, jog jo gyvo esama. Akyse net prasiblaivė. Ir apie meilę užmiršau.

– O juk kad nors truputį kaip, tai jau bučiau tapęs žmogžudžiu.

Žmonės šnekėjo, kad jis buvo gerokai pritrenktas. Namon rauplom paršliaužė. Ilgai pasirgo. Mat mano buvo pečiuosna jam pataikyta, pačian kryžiun. Vienok kas jį taip pasveikino, niekas nespėjo. Tiktai juokėsi visi:

– Gerai burliokui, tegul nesivalkioja į musų mergaites, tegul nelenda, kur nereikia.

– Kad bučiau geriau jį pritrenkęs, tai butų nieko nepakenkę, – galvojau sau.

Bet viskas manyje tuomet maišėsi.

Buvau, kaip iš vėžų iškeltas. Krypau ir vienon pusėn ir kiton. Įvairiausios mintįs galvoje verpetais siautė.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.