Kuprelis132-134 psl. · apie 5 min.
XXIX dalis73% kūrinio
132 psl.

Jau tušt tiesiai ties manim. Pašokau. Krumai sučežėjo. Jis susilaikęs atidžiai pradėjo dairyties. Tuo matu nei nepajaučiau, kaip paleidau į jį akmenį...

– A–a! – suriko jis nežmonišku balsu.

Atsigrįžau bėgti. Kojos užkliuvo. Išsitiesiau ant žemės.

Jis, regis, da smarkiau rėkia.

Vėl šokau. Tvoroje užkliuvau. Štai, rodosi, mane kas stveria-stveria. Išsiplėšiau iš tvoros, palikęs joje skvernų dalis. Vėl bėgu, kiek tik kojos gali nešti.

– Aš užmušiau, užmušiau jį! Jis nei nežinojo, nei nesitikėjo, o aš jį užmušiau. Vienu akymirksniu. Kas man dabar bus? Ką su manimi dabar padarys?...

Namon pardumiau, kaip kulka, tečiau maniau, kad bėgau dvejatą valandų. Reikia atidaryti duris, jokiuo budu negaliu rakto skylutėn pataikyti. Rankos dreba, maskatuoja visosna pusėsna. Galų-gale vos-vos atidariau ir įlėkęs grinčion ėmiau jieškoti, kur pasislėpti. Niekur nerandu ir gana. Palindau palovin...

Štai, rodosi, mane atsiveja. Barškina palangiais. Ineina vidun. Jieško-šnipždinėja visomis pakampėmis. Kiša rankas palovin. Graibo apie mane. Stveria jau už kojų...

Nuo tos baimės mane visą drugys krėtė.

Išlindau iš palovio, kaip jau visai išaušo. Ir tai užmigti bijojau. Klausiau ar neateina, ar neatsiveja manęs kas.

Bažnyčioje ant rytojaus ir tai neturėjau ramybės. Da labiau bijojau. Girdžiu, rodosi, ateina žandarai, urėdninkai, stveria mane už pečių ir veda nuo vargonų. Atsigrįšiu – niekur nieko, tiktai žmonės vaikščioja, vieni nueina, kiti užeina ant viškų.

Maniau ištiesų, kad esu jį užmušęs. Nors inkalbinėjau sau, kad jis vertas to buvo, kad neužtenka da jį užmušti, bet sąžinė graužė mane. Negalėjau ramiai nei užmigti, nei pavalgyti.

133 psl.

– Visviena kad ir kažin kaip žmogus kaltas butų, deltog užmušti-nužudyti jis perdaug. Žmogui žmonėms galą daryti?!... Ne!... O aš juk ir menkiausio gyvulėlio mirties negalėjau matyti, ne tiktai ką užmušti... Dabar gi?...

Lyg didžiausias akmuo nuo mano krutinės nuslinko, kaip išgirdau, jog jo gyvo esama. Akyse net prasiblaivė. Ir apie meilę užmiršau.

– O juk kad nors truputį kaip, tai jau bučiau tapęs žmogžudžiu.

Žmonės šnekėjo, kad jis buvo gerokai pritrenktas. Namon rauplom paršliaužė. Ilgai pasirgo. Mat mano buvo pečiuosna jam pataikyta, pačian kryžiun. Vienok kas jį taip pasveikino, niekas nespėjo. Tiktai juokėsi visi:

– Gerai burliokui, tegul nesivalkioja į musų mergaites, tegul nelenda, kur nereikia.

– Kad bučiau geriau jį pritrenkęs, tai butų nieko nepakenkę, – galvojau sau.

Bet viskas manyje tuomet maišėsi.

Buvau, kaip iš vėžų iškeltas. Krypau ir vienon pusėn ir kiton. Įvairiausios mintįs galvoje verpetais siautė.

XXX dalis

134 psl.

Pasergėjau, kad Kazė, kaip ir pernai, vėl kelia galvą į viškas. Šypsojosi man švelniai-meiliai. Vėl visas tirpau nuo josios žvilgsnių.

– Tai vaisiai mano keršto. Sarmata juk, kad mylimasai išpasalų daužoma, akmenimis vanojama. Susiprato Kazytė, savo klaidą pamatė. Man reikėjo seniau su juo taip padaryti.

Vieną šventadienį, tai jau buvo gale liepos mėnesio, ji išėjusi iš bažnyčios priėjo į mane. Pradėjo linksmai šnekėti-juokauti. Klausė, kas pas mane gero girdėti, apsakinėjo, ką ji pati veikianti. Gyrės, kad audžia gražias bovelnas, kad šiemet daug sienų drobės išaudusi. Rugojo, kodel aš jos neaplankau, kodel neužeinu niekados.

– Užmiršai visai, tarytum aš ir negyvenčiau. Blogas esi. Pykstu ant tavęs.

Taip besišnekučiuodamu atsisėdova galop ant suolelio po klevais. Nebojova, kad ir žmonės šventoriu vaikščiodami į mum šnairavo-šaipėsi.

Ji man parodė vieną praeinančią panelę, kuri ėjo pasispaudusi ranką didelio, ilgo jaunikaičio. Matyties, jog tai buvo ponai nebent kokie. Šnekėjosi garsiai, begalo drąsiai, bet kaip, Dievas žino.

– Tinka tau ji? – nusijuokė į mane Kazė. – Ko gi reikia:

Skryblius, kaip sietas,

Panelė, kaip skietas,

Nosė, kaip kačerga.

Tai grafo Argaudo duktė. O tas štai žardas, kurį ji tempia, tai josios sužieduotinis, – paaiškino. – Mat ir jų grobuose esama meilės koks šaukštas. Dievas geras, neaplenkė nieko, – kvatojosi ji net pasilenkdama.

– Žinai tu ką? – sušuko. – Aš į tave šitą vakarą ateisiu svečiuosna. Lauksi manęs?

– Gerai, lauksiu, – atsakiau nei kiek netikėdamas jos žodžiais.

– Tai žiurėk, lauk. Ateisiu apie vienuoliktą. Tada jau musų miegos. Apgausiu juos. Bet kokioje vietoje tu manęs lauksi?

– Nežinau, – trukterėjau pečiais.

– Lauk ties Drimbšos sodyba. Tenai pakalnėlėj yra toks kapčius, atsisėsi po juo. Žinai?

– Žinau.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ar Olesis XXIX skyriuje elgiasi teisingai? Įvertink, ką jis mato ir ką padaro (1913 m. leidimas).

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pro langelį Olesis mato Kazę ant Jastrebovo kelių ir nusprendžia keršyti. Jis net svarsto padegti namą, bet pasigaili Kazės ir laukia Jastrebovo su akmeniu. Jis pats klausia: „Juk aš žmogų užmušiu?!“ ir teisinasi, kad Jastrebov „Užmušė meilę“. Tačiau prieš tai jis mato, kad Kazė Jastrebovą atstūmė. Pavydas švelnų muzikantą paverčia žmogumi, kuris kerta iš pasalų, o paskui jį kankina sąžinė.

Rašiniui: KaltėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.