Kuprelis134 psl. · apie 5 min.
XXX dalis73% kūrinio
134 psl.

Pasergėjau, kad Kazė, kaip ir pernai, vėl kelia galvą į viškas. Šypsojosi man švelniai-meiliai. Vėl visas tirpau nuo josios žvilgsnių.

– Tai vaisiai mano keršto. Sarmata juk, kad mylimasai išpasalų daužoma, akmenimis vanojama. Susiprato Kazytė, savo klaidą pamatė. Man reikėjo seniau su juo taip padaryti.

Vieną šventadienį, tai jau buvo gale liepos mėnesio, ji išėjusi iš bažnyčios priėjo į mane. Pradėjo linksmai šnekėti-juokauti. Klausė, kas pas mane gero girdėti, apsakinėjo, ką ji pati veikianti. Gyrės, kad audžia gražias bovelnas, kad šiemet daug sienų drobės išaudusi. Rugojo, kodel aš jos neaplankau, kodel neužeinu niekados.

– Užmiršai visai, tarytum aš ir negyvenčiau. Blogas esi. Pykstu ant tavęs.

Taip besišnekučiuodamu atsisėdova galop ant suolelio po klevais. Nebojova, kad ir žmonės šventoriu vaikščiodami į mum šnairavo-šaipėsi.

Ji man parodė vieną praeinančią panelę, kuri ėjo pasispaudusi ranką didelio, ilgo jaunikaičio. Matyties, jog tai buvo ponai nebent kokie. Šnekėjosi garsiai, begalo drąsiai, bet kaip, Dievas žino.

– Tinka tau ji? – nusijuokė į mane Kazė. – Ko gi reikia:

Skryblius, kaip sietas,

Panelė, kaip skietas,

Nosė, kaip kačerga.

Tai grafo Argaudo duktė. O tas štai žardas, kurį ji tempia, tai josios sužieduotinis, – paaiškino. – Mat ir jų grobuose esama meilės koks šaukštas. Dievas geras, neaplenkė nieko, – kvatojosi ji net pasilenkdama.

– Žinai tu ką? – sušuko. – Aš į tave šitą vakarą ateisiu svečiuosna. Lauksi manęs?

– Gerai, lauksiu, – atsakiau nei kiek netikėdamas jos žodžiais.

– Tai žiurėk, lauk. Ateisiu apie vienuoliktą. Tada jau musų miegos. Apgausiu juos. Bet kokioje vietoje tu manęs lauksi?

– Nežinau, – trukterėjau pečiais.

– Lauk ties Drimbšos sodyba. Tenai pakalnėlėj yra toks kapčius, atsisėsi po juo. Žinai?

– Žinau.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.