Kuprelis135 psl. · apie 5 min.
XXX dalis73% kūrinio
135 psl.

– O jeigu tenai nenorėtumei, tai savo sodelyje. Ką?

– Gerai.

– Paskum nueisiva į tave, tavo grinčion. Tu paskambinsi, aš paklausysiu. Ligi kaklo prisišnekėsiva. Begalo, neregėtai bus malonu, – linksmai tarškėjo Kazė.

Da kiek pasišnekėję, išsiskyrėva.

Stebėjausi tai jos netikėtai permainai:

– Ir kodel ji šiandien tokia drąsi, tokia guvi? Nejaugi ji taip greitai nuo jo atsikratė? Ar nėra čia ko?...

Nujaučiau, jog čia esama ko-nors paslėpto, neaiškaus man, bet nesuvokiau. Ir galvoti nenorėjau apie tat. Bijojau tarytum. Geriau taip, kaip yra. Nereikalavau šviesiau ir aiškiau.

– Nors čia rukai, bet da ne visai tamsųs. Da galima pro juos ką-nors pamatyti.

Prasiblaivys gal kada nors? Papus vėjalis ir išvaikys juos.

Deltog negeidžiau, kad papustų tuojau, umai.

– Gal jie kit-kart į debesius pavirsti.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.