– O jeigu tenai nenorėtumei, tai savo sodelyje. Ką?
– Gerai.
– Paskum nueisiva į tave, tavo grinčion. Tu paskambinsi, aš paklausysiu. Ligi kaklo prisišnekėsiva. Begalo, neregėtai bus malonu, – linksmai tarškėjo Kazė.
Da kiek pasišnekėję, išsiskyrėva.
Stebėjausi tai jos netikėtai permainai:
– Ir kodel ji šiandien tokia drąsi, tokia guvi? Nejaugi ji taip greitai nuo jo atsikratė? Ar nėra čia ko?...
Nujaučiau, jog čia esama ko-nors paslėpto, neaiškaus man, bet nesuvokiau. Ir galvoti nenorėjau apie tat. Bijojau tarytum. Geriau taip, kaip yra. Nereikalavau šviesiau ir aiškiau.
– Nors čia rukai, bet da ne visai tamsųs. Da galima pro juos ką-nors pamatyti.
Prasiblaivys gal kada nors? Papus vėjalis ir išvaikys juos.
Deltog negeidžiau, kad papustų tuojau, umai.
– Gal jie kit-kart į debesius pavirsti.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.