Pasergėjau, kad Kazė, kaip ir pernai, vėl kelia galvą į viškas. Šypsojosi man švelniai-meiliai. Vėl visas tirpau nuo josios žvilgsnių.
– Tai vaisiai mano keršto. Sarmata juk, kad mylimasai išpasalų daužoma, akmenimis vanojama. Susiprato Kazytė, savo klaidą pamatė. Man reikėjo seniau su juo taip padaryti.
Vieną šventadienį, tai jau buvo gale liepos mėnesio, ji išėjusi iš bažnyčios priėjo į mane. Pradėjo linksmai šnekėti-juokauti. Klausė, kas pas mane gero girdėti, apsakinėjo, ką ji pati veikianti. Gyrės, kad audžia gražias bovelnas, kad šiemet daug sienų drobės išaudusi. Rugojo, kodel aš jos neaplankau, kodel neužeinu niekados.
– Užmiršai visai, tarytum aš ir negyvenčiau. Blogas esi. Pykstu ant tavęs.
Taip besišnekučiuodamu atsisėdova galop ant suolelio po klevais. Nebojova, kad ir žmonės šventoriu vaikščiodami į mum šnairavo-šaipėsi.
Ji man parodė vieną praeinančią panelę, kuri ėjo pasispaudusi ranką didelio, ilgo jaunikaičio. Matyties, jog tai buvo ponai nebent kokie. Šnekėjosi garsiai, begalo drąsiai, bet kaip, Dievas žino.
– Tinka tau ji? – nusijuokė į mane Kazė. – Ko gi reikia:
Skryblius, kaip sietas,
Panelė, kaip skietas,
Nosė, kaip kačerga.
Tai grafo Argaudo duktė. O tas štai žardas, kurį ji tempia, tai josios sužieduotinis, – paaiškino. – Mat ir jų grobuose esama meilės koks šaukštas. Dievas geras, neaplenkė nieko, – kvatojosi ji net pasilenkdama.
– Žinai tu ką? – sušuko. – Aš į tave šitą vakarą ateisiu svečiuosna. Lauksi manęs?
– Gerai, lauksiu, – atsakiau nei kiek netikėdamas jos žodžiais.
– Tai žiurėk, lauk. Ateisiu apie vienuoliktą. Tada jau musų miegos. Apgausiu juos. Bet kokioje vietoje tu manęs lauksi?
– Nežinau, – trukterėjau pečiais.
– Lauk ties Drimbšos sodyba. Tenai pakalnėlėj yra toks kapčius, atsisėsi po juo. Žinai?
– Žinau.
– O jeigu tenai nenorėtumei, tai savo sodelyje. Ką?
– Gerai.
– Paskum nueisiva į tave, tavo grinčion. Tu paskambinsi, aš paklausysiu. Ligi kaklo prisišnekėsiva. Begalo, neregėtai bus malonu, – linksmai tarškėjo Kazė.
Da kiek pasišnekėję, išsiskyrėva.
Stebėjausi tai jos netikėtai permainai:
– Ir kodel ji šiandien tokia drąsi, tokia guvi? Nejaugi ji taip greitai nuo jo atsikratė? Ar nėra čia ko?...
Nujaučiau, jog čia esama ko-nors paslėpto, neaiškaus man, bet nesuvokiau. Ir galvoti nenorėjau apie tat. Bijojau tarytum. Geriau taip, kaip yra. Nereikalavau šviesiau ir aiškiau.
– Nors čia rukai, bet da ne visai tamsųs. Da galima pro juos ką-nors pamatyti.
Prasiblaivys gal kada nors? Papus vėjalis ir išvaikys juos.
Deltog negeidžiau, kad papustų tuojau, umai.
– Gal jie kit-kart į debesius pavirsti.
XXXI dalis
Audra potruputį-pamažėl traukiasi tolyn. Vis rečiau žaibuoja, rečiau jau sugriaudžia. Jeigu ir sugriaus, tai tarytum tas dundėsys iš pažemių veržias. Pranyksta tuojau, be jokio aido. Niekur neatsikartoja. Lietaus smarkumas menkėja. Lįja išlengvo, lac žemę prausia.
Kambarėlyje darosi šviesiau.
– Da matyti, saulė nenusileido. Visai prašvis, – sakau Kupreliui.
– Tur-but. Bet jau vakaras netoli.
Jis mažai perkuno pyktį girdėjo. Nekreipė į jį domos. Savyje paskendęs buvo, savo praeityje. O aš prie kiekvieno didesnio trenksmo vis krupterdavau, aplinkui apsidairydavau.
– Sutartą valnadą nuėjau paskirton vieton. Susirangęs prie kapčiaus ir laukiu. Jau vienuolikta – jos nėra. Pusiau dvyliktos – da nėra.
– Tikai pasijuokė iš manęs! Labiau inarzinti norėjo, – manau sau nekantruodamas.
– Palauksiu da ketvirtadalį, nebus – eisiu namon.
Praėjo ir tas ketvirtadalis. Visai man laukti atsibodo. Pykau ant jos, kad neateina, o ant savęs, kad buvau toksai greitas intikėti ir dabar nei iš šio, nei iš to čia atėjęs drybsau.
Tik štai žiuriu, atrieda pakluoniais, keleliu, mažas-juodas taškas.
– Tai ji! – nudžiugau.
Prisiartino artyn. Matau, šuva!
– A, kad tu suruktum! – pasikeikiau ant jo.
Pamojau ranka, atsikėliau ir buvau jau beeinąs namon, gi tas šuva į mane prilėkė.
– Ar pasiutęs, ar ką?! – nusiminiau.
Bet jis prilėkęs ėmė apie mane šokinėti-gerinties. Pažinau, jog tai Gervydžių Margis.
Neužilgo pasirodė ir kitas taškas. Tiktai kurkas didesnis ir pailgas. Nesiskubino-nelėkė taip greitai. Nuėjau jo sutikti. Bet Margis, metęs mane, anksčiau jį sutiko. Buvo tai Kazė.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.