Kuprelis135-136 psl. · apie 5 min.
XXX dalis74% kūrinio
135 psl.

– O jeigu tenai nenorėtumei, tai savo sodelyje. Ką?

– Gerai.

– Paskum nueisiva į tave, tavo grinčion. Tu paskambinsi, aš paklausysiu. Ligi kaklo prisišnekėsiva. Begalo, neregėtai bus malonu, – linksmai tarškėjo Kazė.

Da kiek pasišnekėję, išsiskyrėva.

Stebėjausi tai jos netikėtai permainai:

– Ir kodel ji šiandien tokia drąsi, tokia guvi? Nejaugi ji taip greitai nuo jo atsikratė? Ar nėra čia ko?...

Nujaučiau, jog čia esama ko-nors paslėpto, neaiškaus man, bet nesuvokiau. Ir galvoti nenorėjau apie tat. Bijojau tarytum. Geriau taip, kaip yra. Nereikalavau šviesiau ir aiškiau.

– Nors čia rukai, bet da ne visai tamsųs. Da galima pro juos ką-nors pamatyti.

Prasiblaivys gal kada nors? Papus vėjalis ir išvaikys juos.

Deltog negeidžiau, kad papustų tuojau, umai.

– Gal jie kit-kart į debesius pavirsti.

XXXI dalis

136 psl.

Audra potruputį-pamažėl traukiasi tolyn. Vis rečiau žaibuoja, rečiau jau sugriaudžia. Jeigu ir sugriaus, tai tarytum tas dundėsys iš pažemių veržias. Pranyksta tuojau, be jokio aido. Niekur neatsikartoja. Lietaus smarkumas menkėja. Lįja išlengvo, lac žemę prausia.

Kambarėlyje darosi šviesiau.

– Da matyti, saulė nenusileido. Visai prašvis, – sakau Kupreliui.

– Tur-but. Bet jau vakaras netoli.

Jis mažai perkuno pyktį girdėjo. Nekreipė į jį domos. Savyje paskendęs buvo, savo praeityje. O aš prie kiekvieno didesnio trenksmo vis krupterdavau, aplinkui apsidairydavau.

– Sutartą valnadą nuėjau paskirton vieton. Susirangęs prie kapčiaus ir laukiu. Jau vienuolikta – jos nėra. Pusiau dvyliktos – da nėra.

– Tikai pasijuokė iš manęs! Labiau inarzinti norėjo, – manau sau nekantruodamas.

– Palauksiu da ketvirtadalį, nebus – eisiu namon.

Praėjo ir tas ketvirtadalis. Visai man laukti atsibodo. Pykau ant jos, kad neateina, o ant savęs, kad buvau toksai greitas intikėti ir dabar nei iš šio, nei iš to čia atėjęs drybsau.

Tik štai žiuriu, atrieda pakluoniais, keleliu, mažas-juodas taškas.

– Tai ji! – nudžiugau.

Prisiartino artyn. Matau, šuva!

– A, kad tu suruktum! – pasikeikiau ant jo.

Pamojau ranka, atsikėliau ir buvau jau beeinąs namon, gi tas šuva į mane prilėkė.

– Ar pasiutęs, ar ką?! – nusiminiau.

Bet jis prilėkęs ėmė apie mane šokinėti-gerinties. Pažinau, jog tai Gervydžių Margis.

Neužilgo pasirodė ir kitas taškas. Tiktai kurkas didesnis ir pailgas. Nesiskubino-nelėkė taip greitai. Nuėjau jo sutikti. Bet Margis, metęs mane, anksčiau jį sutiko. Buvo tai Kazė.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.