Kuprelis136 psl. · apie 5 min.
XXXI dalis74% kūrinio
136 psl.

Audra potruputį-pamažėl traukiasi tolyn. Vis rečiau žaibuoja, rečiau jau sugriaudžia. Jeigu ir sugriaus, tai tarytum tas dundėsys iš pažemių veržias. Pranyksta tuojau, be jokio aido. Niekur neatsikartoja. Lietaus smarkumas menkėja. Lįja išlengvo, lac žemę prausia.

Kambarėlyje darosi šviesiau.

– Da matyti, saulė nenusileido. Visai prašvis, – sakau Kupreliui.

– Tur-but. Bet jau vakaras netoli.

Jis mažai perkuno pyktį girdėjo. Nekreipė į jį domos. Savyje paskendęs buvo, savo praeityje. O aš prie kiekvieno didesnio trenksmo vis krupterdavau, aplinkui apsidairydavau.

– Sutartą valnadą nuėjau paskirton vieton. Susirangęs prie kapčiaus ir laukiu. Jau vienuolikta – jos nėra. Pusiau dvyliktos – da nėra.

– Tikai pasijuokė iš manęs! Labiau inarzinti norėjo, – manau sau nekantruodamas.

– Palauksiu da ketvirtadalį, nebus – eisiu namon.

Praėjo ir tas ketvirtadalis. Visai man laukti atsibodo. Pykau ant jos, kad neateina, o ant savęs, kad buvau toksai greitas intikėti ir dabar nei iš šio, nei iš to čia atėjęs drybsau.

Tik štai žiuriu, atrieda pakluoniais, keleliu, mažas-juodas taškas.

– Tai ji! – nudžiugau.

Prisiartino artyn. Matau, šuva!

– A, kad tu suruktum! – pasikeikiau ant jo.

Pamojau ranka, atsikėliau ir buvau jau beeinąs namon, gi tas šuva į mane prilėkė.

– Ar pasiutęs, ar ką?! – nusiminiau.

Bet jis prilėkęs ėmė apie mane šokinėti-gerinties. Pažinau, jog tai Gervydžių Margis.

Neužilgo pasirodė ir kitas taškas. Tiktai kurkas didesnis ir pailgas. Nesiskubino-nelėkė taip greitai. Nuėjau jo sutikti. Bet Margis, metęs mane, anksčiau jį sutiko. Buvo tai Kazė.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.