Audra potruputį-pamažėl traukiasi tolyn. Vis rečiau žaibuoja, rečiau jau sugriaudžia. Jeigu ir sugriaus, tai tarytum tas dundėsys iš pažemių veržias. Pranyksta tuojau, be jokio aido. Niekur neatsikartoja. Lietaus smarkumas menkėja. Lįja išlengvo, lac žemę prausia.
Kambarėlyje darosi šviesiau.
– Da matyti, saulė nenusileido. Visai prašvis, – sakau Kupreliui.
– Tur-but. Bet jau vakaras netoli.
Jis mažai perkuno pyktį girdėjo. Nekreipė į jį domos. Savyje paskendęs buvo, savo praeityje. O aš prie kiekvieno didesnio trenksmo vis krupterdavau, aplinkui apsidairydavau.
– Sutartą valnadą nuėjau paskirton vieton. Susirangęs prie kapčiaus ir laukiu. Jau vienuolikta – jos nėra. Pusiau dvyliktos – da nėra.
– Tikai pasijuokė iš manęs! Labiau inarzinti norėjo, – manau sau nekantruodamas.
– Palauksiu da ketvirtadalį, nebus – eisiu namon.
Praėjo ir tas ketvirtadalis. Visai man laukti atsibodo. Pykau ant jos, kad neateina, o ant savęs, kad buvau toksai greitas intikėti ir dabar nei iš šio, nei iš to čia atėjęs drybsau.
Tik štai žiuriu, atrieda pakluoniais, keleliu, mažas-juodas taškas.
– Tai ji! – nudžiugau.
Prisiartino artyn. Matau, šuva!
– A, kad tu suruktum! – pasikeikiau ant jo.
Pamojau ranka, atsikėliau ir buvau jau beeinąs namon, gi tas šuva į mane prilėkė.
– Ar pasiutęs, ar ką?! – nusiminiau.
Bet jis prilėkęs ėmė apie mane šokinėti-gerinties. Pažinau, jog tai Gervydžių Margis.
Neužilgo pasirodė ir kitas taškas. Tiktai kurkas didesnis ir pailgas. Nesiskubino-nelėkė taip greitai. Nuėjau jo sutikti. Bet Margis, metęs mane, anksčiau jį sutiko. Buvo tai Kazė.
– Ilgai tau prisiėjo laukti? Gal nepyksi? Atleisi man?... Mat gi varliukštė, Julytė, ilgai neužmigo. Turėjau jos laukti, kolei užmigs. Jau, rodos, ji miega, tiktai aš pamėginsiu kelties, tai ji ir klausia: „Kur tu eini?” Atsakau: „Niekur neinu, tiktai ant kito šono apsiverčiau”. Ji tarytum intiki ir vėl miega. Sukrutėsiu gi ir vėl klausia. Bet galų-gale tikrai užmigo... Tai eiva gi pas tave, – patarė. – Čia nedrąsu, gali kas užeiti.
Nuėjova. Ir Margis neatsiliko.
Senai, oi senai ji pas mane buvo! Net šilta-gera pasidarė, kaip peržengė slenkstį. Juk toks brangus svečias.
– E, gi pas tave langai nedengti! – vos atsisėdusi tarė mano viešnia. – Aš šiemet pas save intaisiau. Be dangčių bloga.
Norėjęs buvau tan žodin pasakyti, kad ištiesų gerai, nes jos neleidžia pamatyti, kaip mylimosios apgaudinėja savo mylimuosius, bet susiturėjau. Gana jau ne vieną kartą buvau įsišokęs.
– Imkiva nors marškomis uždengti, nes gali kas pro langą pažiurėti, – pataria man.
– Tai jau uždengkiva.
Bematant nurengėva lovą ir užtiesėva langus.
– Dabar paskambink suktinį, – paprašė jinai.
– Kodel suktinį? – truputį nusistebėjau.
– Kažin kodel jis man šiandien tinka. Gal užtatai, kad neužilgo ištekėsiu, savo vestuvėse šoksiu.
– Su kuo? – tarytum ramiai-šaltai paklausiau, bet mano balsas nupuolė ir buvo tylus, vos girdžiamas.
– Gi su tavim! Mat su kuo. Tai tu da nežinojai?! – meiliai nusišypsojo ir priėjusi į mane uždėjo savo rankas ant pečių.
– Su manim?! Negali buti! – atkirtau džiaugsmingai ir karštai.
Rukai, rodėsi, vienu matu išsiskleidė. Paliko šviesu-aišku.
– Kaip tai negali buti? – prisitraukė arčiau ir pažvelgė tiesiai akysna.
– Žinoma, – burbterėjau nerangiai.
– Meluoji? – prasijuokė į tokį mano atsakymą.
– Nei truputėlio.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.