– Keistas tu žmogus, oi koks keistas! Pirmai spireisi, norėjai, kad tiktai greičiau, o dabar štai, užgirdęs pilną mano prisirengimą, stebiesi.
Nutruko šneka. Nutruko mintįs. Lyg nutraukė jas kas. Pirmai to nei nesimatė, tik staiga išlindo ir nutraukė. Ir nejauku pasidarė.
– Kad tu manęs nemyli, – išlengvo, da galvodamas, pasakiau. Ir nusiminiau, kad tat esu pasakęs. Regis nereikėjo.
– Sėskiva, aiškiau pašnekėsiva, – patraukė mane ir pasodino greta savęs.
Bet tas jos pasakymas koks skubus, lyg ko užtiktas, buvo. Nesitikėjo, kad jai reikės taip pasakyti. Tečiau mano ano pasakymo, matyt, laukė.
– Tai tu sakai, kad aš tavęs nemyliu? – prispyrė klausti. – Iš kur gi tu matai? Kas tau toksai sakė?... Kad aš tavęs nemylėčiau, tai neičiau į tave per patį vidunaktį, – pradėjo pykti. Tiktai tas pyktis kažin kaip ne toks buvo. Toksai virpąs-drebąs, neaiškus.
– Aš gi manau, kad visdelto tu manęs nemyli... Tu myli Jastrebovą, burlioką! – staiga aštriai, tiesiai akysna jai pasakiau.
Atsitraukiau nuo jos, susinėriau rankas ir susimąsčiau. Visokios mintįs galvoje sukaliojosi. Iš jų vienas mišinys buvo. Jokios ištisos minties mano omenin neparėjo.
– Tu su tuo Jastrebovu tai ir ramumo neduodi, – ėmė ji man, nei trupučio mano tvirtinimu neužgauta, iškalbinėti. – Kaip jam Jastrebov, taip Jastrebov. Matyt nei valandėlės jo neužmiršti.. Gal tu į jį įsimylėjai, kad taip dažnai mini? – karčiai pašiepė.
Nieko daugiau neatsakiau. Neturėjau ko atsakyti.
– O tat, ką mačiau, visviena jai nesakysiu. Kentėsiu, nors suspaudęs širdį. Žiurėsiu da koksai galas bus, – nusprendžiau.
– Bet jis tavęs, tiesą pasakius, tai nemyli. Labai net nemyli...
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.