– Ilgai tau prisiėjo laukti? Gal nepyksi? Atleisi man?... Mat gi varliukštė, Julytė, ilgai neužmigo. Turėjau jos laukti, kolei užmigs. Jau, rodos, ji miega, tiktai aš pamėginsiu kelties, tai ji ir klausia: „Kur tu eini?” Atsakau: „Niekur neinu, tiktai ant kito šono apsiverčiau”. Ji tarytum intiki ir vėl miega. Sukrutėsiu gi ir vėl klausia. Bet galų-gale tikrai užmigo... Tai eiva gi pas tave, – patarė. – Čia nedrąsu, gali kas užeiti.
Nuėjova. Ir Margis neatsiliko.
Senai, oi senai ji pas mane buvo! Net šilta-gera pasidarė, kaip peržengė slenkstį. Juk toks brangus svečias.
– E, gi pas tave langai nedengti! – vos atsisėdusi tarė mano viešnia. – Aš šiemet pas save intaisiau. Be dangčių bloga.
Norėjęs buvau tan žodin pasakyti, kad ištiesų gerai, nes jos neleidžia pamatyti, kaip mylimosios apgaudinėja savo mylimuosius, bet susiturėjau. Gana jau ne vieną kartą buvau įsišokęs.
– Imkiva nors marškomis uždengti, nes gali kas pro langą pažiurėti, – pataria man.
– Tai jau uždengkiva.
Bematant nurengėva lovą ir užtiesėva langus.
– Dabar paskambink suktinį, – paprašė jinai.
– Kodel suktinį? – truputį nusistebėjau.
– Kažin kodel jis man šiandien tinka. Gal užtatai, kad neužilgo ištekėsiu, savo vestuvėse šoksiu.
– Su kuo? – tarytum ramiai-šaltai paklausiau, bet mano balsas nupuolė ir buvo tylus, vos girdžiamas.
– Gi su tavim! Mat su kuo. Tai tu da nežinojai?! – meiliai nusišypsojo ir priėjusi į mane uždėjo savo rankas ant pečių.
– Su manim?! Negali buti! – atkirtau džiaugsmingai ir karštai.
Rukai, rodėsi, vienu matu išsiskleidė. Paliko šviesu-aišku.
– Kaip tai negali buti? – prisitraukė arčiau ir pažvelgė tiesiai akysna.
– Žinoma, – burbterėjau nerangiai.
– Meluoji? – prasijuokė į tokį mano atsakymą.
– Nei truputėlio.
– Keistas tu žmogus, oi koks keistas! Pirmai spireisi, norėjai, kad tiktai greičiau, o dabar štai, užgirdęs pilną mano prisirengimą, stebiesi.
Nutruko šneka. Nutruko mintįs. Lyg nutraukė jas kas. Pirmai to nei nesimatė, tik staiga išlindo ir nutraukė. Ir nejauku pasidarė.
– Kad tu manęs nemyli, – išlengvo, da galvodamas, pasakiau. Ir nusiminiau, kad tat esu pasakęs. Regis nereikėjo.
– Sėskiva, aiškiau pašnekėsiva, – patraukė mane ir pasodino greta savęs.
Bet tas jos pasakymas koks skubus, lyg ko užtiktas, buvo. Nesitikėjo, kad jai reikės taip pasakyti. Tečiau mano ano pasakymo, matyt, laukė.
– Tai tu sakai, kad aš tavęs nemyliu? – prispyrė klausti. – Iš kur gi tu matai? Kas tau toksai sakė?... Kad aš tavęs nemylėčiau, tai neičiau į tave per patį vidunaktį, – pradėjo pykti. Tiktai tas pyktis kažin kaip ne toks buvo. Toksai virpąs-drebąs, neaiškus.
– Aš gi manau, kad visdelto tu manęs nemyli... Tu myli Jastrebovą, burlioką! – staiga aštriai, tiesiai akysna jai pasakiau.
Atsitraukiau nuo jos, susinėriau rankas ir susimąsčiau. Visokios mintįs galvoje sukaliojosi. Iš jų vienas mišinys buvo. Jokios ištisos minties mano omenin neparėjo.
– Tu su tuo Jastrebovu tai ir ramumo neduodi, – ėmė ji man, nei trupučio mano tvirtinimu neužgauta, iškalbinėti. – Kaip jam Jastrebov, taip Jastrebov. Matyt nei valandėlės jo neužmiršti.. Gal tu į jį įsimylėjai, kad taip dažnai mini? – karčiai pašiepė.
Nieko daugiau neatsakiau. Neturėjau ko atsakyti.
– O tat, ką mačiau, visviena jai nesakysiu. Kentėsiu, nors suspaudęs širdį. Žiurėsiu da koksai galas bus, – nusprendžiau.
– Bet jis tavęs, tiesą pasakius, tai nemyli. Labai net nemyli...
– Žinai, Olesi, – vėl į mane meiliai prisitraukė ir sako nuliudusiu balseliu, – tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, – trukterėjo-suklupo. – Šiandien atėjau tau pasakyti, jog jis žino, kas jam akmeniu pakalon dryksterėjo... Tu jo užmušti norėjai? – paklausė prisivogdama ir indomiai man akysna žiurėdama.
– Ką tu sakai?! – pašokau.
– Nesigink. Žinau. Žino ir jis.
– Ką...?
– Tai, kad užmušti jo norėjai.
– Ne!... Ištiesų, – puoliau. Sukandau lupas.
– Taip?! – baisiai nusistebėjo. Pabalo visa, kaip drobė.
Nutilova ir kitas į kitą žiurėjova. Matėva, regis, aiškiai kitas kito sielą. Tiktai neilgai taip. Tarp mėlynų dumų prapuolė. Ir tarytum tuoj užmiršova, ką matėva.
– Jis tau keršys, – pradėjo ji smarkiai, pirma savo žvilgsnį šonan išsukusi. – Sakė: „Užmušiu aš jį, kaip šunį!”... Biaurus burliokas, – jau kitu balsu, – jam nesunku bus tat atlikti... Daėdė jis ir man... – kampan žvilgterėjo, lyg atsiminti ką stengdamasi. Sušuko jau atradusi. – Kad... jeigu nori išlikti gyvas ir manęs gaili, tai bėgkiva iš čia. Kuogreičiausiai, kad nerastų.
– Kuogreičiausiai... kuogreičiausiai, – pritariau, lac pro miegus. Mane kažin koks keistas snaudulys apėmė. Viskas man sukaliojosi, plaukiojo aplinkui. Plaukiojo ir ji ir Jastrebov ir aš. Visas kambarys, visas miestelis plaukiojo. Ir pasaulis plaukiojo.
– Žinai kur geriausiai važiuoti butų? Prusuosna... Ar tu turi kiek pinigų? – susirupino.
– Turiu, – atsakiau jau lyg nubusdamas.
– Daug?
– Gana bus kelionei.
– Kiek?
– Da ir pradžiai gyvenimo užteks.
– Bet kiek gi?
– Kiek pinigų? – visai nubudau.
– Taigi.
– Bus... bus apie... keturius šimtus, – perpus numažinau, o kam, tai nei nežinau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Kazė pasiūlo Olesiui bėgti?
Rašiniui: Laisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.