– Keistas tu žmogus, oi koks keistas! Pirmai spireisi, norėjai, kad tiktai greičiau, o dabar štai, užgirdęs pilną mano prisirengimą, stebiesi.
Nutruko šneka. Nutruko mintįs. Lyg nutraukė jas kas. Pirmai to nei nesimatė, tik staiga išlindo ir nutraukė. Ir nejauku pasidarė.
– Kad tu manęs nemyli, – išlengvo, da galvodamas, pasakiau. Ir nusiminiau, kad tat esu pasakęs. Regis nereikėjo.
– Sėskiva, aiškiau pašnekėsiva, – patraukė mane ir pasodino greta savęs.
Bet tas jos pasakymas koks skubus, lyg ko užtiktas, buvo. Nesitikėjo, kad jai reikės taip pasakyti. Tečiau mano ano pasakymo, matyt, laukė.
– Tai tu sakai, kad aš tavęs nemyliu? – prispyrė klausti. – Iš kur gi tu matai? Kas tau toksai sakė?... Kad aš tavęs nemylėčiau, tai neičiau į tave per patį vidunaktį, – pradėjo pykti. Tiktai tas pyktis kažin kaip ne toks buvo. Toksai virpąs-drebąs, neaiškus.
– Aš gi manau, kad visdelto tu manęs nemyli... Tu myli Jastrebovą, burlioką! – staiga aštriai, tiesiai akysna jai pasakiau.
Atsitraukiau nuo jos, susinėriau rankas ir susimąsčiau. Visokios mintįs galvoje sukaliojosi. Iš jų vienas mišinys buvo. Jokios ištisos minties mano omenin neparėjo.
– Tu su tuo Jastrebovu tai ir ramumo neduodi, – ėmė ji man, nei trupučio mano tvirtinimu neužgauta, iškalbinėti. – Kaip jam Jastrebov, taip Jastrebov. Matyt nei valandėlės jo neužmiršti.. Gal tu į jį įsimylėjai, kad taip dažnai mini? – karčiai pašiepė.
Nieko daugiau neatsakiau. Neturėjau ko atsakyti.
– O tat, ką mačiau, visviena jai nesakysiu. Kentėsiu, nors suspaudęs širdį. Žiurėsiu da koksai galas bus, – nusprendžiau.
– Bet jis tavęs, tiesą pasakius, tai nemyli. Labai net nemyli...
– Žinai, Olesi, – vėl į mane meiliai prisitraukė ir sako nuliudusiu balseliu, – tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, – trukterėjo-suklupo. – Šiandien atėjau tau pasakyti, jog jis žino, kas jam akmeniu pakalon dryksterėjo... Tu jo užmušti norėjai? – paklausė prisivogdama ir indomiai man akysna žiurėdama.
– Ką tu sakai?! – pašokau.
– Nesigink. Žinau. Žino ir jis.
– Ką...?
– Tai, kad užmušti jo norėjai.
– Ne!... Ištiesų, – puoliau. Sukandau lupas.
– Taip?! – baisiai nusistebėjo. Pabalo visa, kaip drobė.
Nutilova ir kitas į kitą žiurėjova. Matėva, regis, aiškiai kitas kito sielą. Tiktai neilgai taip. Tarp mėlynų dumų prapuolė. Ir tarytum tuoj užmiršova, ką matėva.
– Jis tau keršys, – pradėjo ji smarkiai, pirma savo žvilgsnį šonan išsukusi. – Sakė: „Užmušiu aš jį, kaip šunį!”... Biaurus burliokas, – jau kitu balsu, – jam nesunku bus tat atlikti... Daėdė jis ir man... – kampan žvilgterėjo, lyg atsiminti ką stengdamasi. Sušuko jau atradusi. – Kad... jeigu nori išlikti gyvas ir manęs gaili, tai bėgkiva iš čia. Kuogreičiausiai, kad nerastų.
– Kuogreičiausiai... kuogreičiausiai, – pritariau, lac pro miegus. Mane kažin koks keistas snaudulys apėmė. Viskas man sukaliojosi, plaukiojo aplinkui. Plaukiojo ir ji ir Jastrebov ir aš. Visas kambarys, visas miestelis plaukiojo. Ir pasaulis plaukiojo.
– Žinai kur geriausiai važiuoti butų? Prusuosna... Ar tu turi kiek pinigų? – susirupino.
– Turiu, – atsakiau jau lyg nubusdamas.
– Daug?
– Gana bus kelionei.
– Kiek?
– Da ir pradžiai gyvenimo užteks.
– Bet kiek gi?
– Kiek pinigų? – visai nubudau.
– Taigi.
– Bus... bus apie... keturius šimtus, – perpus numažinau, o kam, tai nei nežinau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Kazė pasiūlo Olesiui bėgti?
Rašiniui: Laisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.