Kuprelis139 psl. · apie 5 min.
XXXI dalis76% kūrinio
139 psl.

– Žinai, Olesi, – vėl į mane meiliai prisitraukė ir sako nuliudusiu balseliu, – tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, – trukterėjo-suklupo. – Šiandien atėjau tau pasakyti, jog jis žino, kas jam akmeniu pakalon dryksterėjo... Tu jo užmušti norėjai? – paklausė prisivogdama ir indomiai man akysna žiurėdama.

– Ką tu sakai?! – pašokau.

– Nesigink. Žinau. Žino ir jis.

– Ką...?

– Tai, kad užmušti jo norėjai.

– Ne!... Ištiesų, – puoliau. Sukandau lupas.

– Taip?! – baisiai nusistebėjo. Pabalo visa, kaip drobė.

Nutilova ir kitas į kitą žiurėjova. Matėva, regis, aiškiai kitas kito sielą. Tiktai neilgai taip. Tarp mėlynų dumų prapuolė. Ir tarytum tuoj užmiršova, ką matėva.

– Jis tau keršys, – pradėjo ji smarkiai, pirma savo žvilgsnį šonan išsukusi. – Sakė: „Užmušiu aš jį, kaip šunį!”... Biaurus burliokas, – jau kitu balsu, – jam nesunku bus tat atlikti... Daėdė jis ir man... – kampan žvilgterėjo, lyg atsiminti ką stengdamasi. Sušuko jau atradusi. – Kad... jeigu nori išlikti gyvas ir manęs gaili, tai bėgkiva iš čia. Kuogreičiausiai, kad nerastų.

– Kuogreičiausiai... kuogreičiausiai, – pritariau, lac pro miegus. Mane kažin koks keistas snaudulys apėmė. Viskas man sukaliojosi, plaukiojo aplinkui. Plaukiojo ir ji ir Jastrebov ir aš. Visas kambarys, visas miestelis plaukiojo. Ir pasaulis plaukiojo.

– Žinai kur geriausiai važiuoti butų? Prusuosna... Ar tu turi kiek pinigų? – susirupino.

– Turiu, – atsakiau jau lyg nubusdamas.

– Daug?

– Gana bus kelionei.

– Kiek?

– Da ir pradžiai gyvenimo užteks.

– Bet kiek gi?

– Kiek pinigų? – visai nubudau.

– Taigi.

– Bus... bus apie... keturius šimtus, – perpus numažinau, o kam, tai nei nežinau.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kur Kazė pasiūlo Olesiui bėgti?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Laisvė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.