– Žinai, Olesi, – vėl į mane meiliai prisitraukė ir sako nuliudusiu balseliu, – tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, – trukterėjo-suklupo. – Šiandien atėjau tau pasakyti, jog jis žino, kas jam akmeniu pakalon dryksterėjo... Tu jo užmušti norėjai? – paklausė prisivogdama ir indomiai man akysna žiurėdama.
– Ką tu sakai?! – pašokau.
– Nesigink. Žinau. Žino ir jis.
– Ką...?
– Tai, kad užmušti jo norėjai.
– Ne!... Ištiesų, – puoliau. Sukandau lupas.
– Taip?! – baisiai nusistebėjo. Pabalo visa, kaip drobė.
Nutilova ir kitas į kitą žiurėjova. Matėva, regis, aiškiai kitas kito sielą. Tiktai neilgai taip. Tarp mėlynų dumų prapuolė. Ir tarytum tuoj užmiršova, ką matėva.
– Jis tau keršys, – pradėjo ji smarkiai, pirma savo žvilgsnį šonan išsukusi. – Sakė: „Užmušiu aš jį, kaip šunį!”... Biaurus burliokas, – jau kitu balsu, – jam nesunku bus tat atlikti... Daėdė jis ir man... – kampan žvilgterėjo, lyg atsiminti ką stengdamasi. Sušuko jau atradusi. – Kad... jeigu nori išlikti gyvas ir manęs gaili, tai bėgkiva iš čia. Kuogreičiausiai, kad nerastų.
– Kuogreičiausiai... kuogreičiausiai, – pritariau, lac pro miegus. Mane kažin koks keistas snaudulys apėmė. Viskas man sukaliojosi, plaukiojo aplinkui. Plaukiojo ir ji ir Jastrebov ir aš. Visas kambarys, visas miestelis plaukiojo. Ir pasaulis plaukiojo.
– Žinai kur geriausiai važiuoti butų? Prusuosna... Ar tu turi kiek pinigų? – susirupino.
– Turiu, – atsakiau jau lyg nubusdamas.
– Daug?
– Gana bus kelionei.
– Kiek?
– Da ir pradžiai gyvenimo užteks.
– Bet kiek gi?
– Kiek pinigų? – visai nubudau.
– Taigi.
– Bus... bus apie... keturius šimtus, – perpus numažinau, o kam, tai nei nežinau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Kazė pasiūlo Olesiui bėgti?
Rašiniui: Laisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.