Kuprelis1-14 psl. · apie 30 min.
I dalis8% kūrinio
1 psl.

Netoli aras skrenda be sparnų

Nors trokštų ir saulę pasiekti.

Rašau.

Rašau, galvoju. Skraidau tolimame, plačiame minčių pasaulyje. Mėlyni rukai jį šiandien dengia; mėlynuose rukuose jis nuskendęs. Ir laukai, ir pievos žalios, ir girios vėsios ten nuskendę. Ir tylios-ramios tokios stovi, sapnų neaudžia.

Blyksterės-žybterės mintis-kibirkštėlė ir išnyksta – baltas debesėlis ją užgeso. Sugauti neįstengiu, – nesuprantu josios.

Štai už durų skubųs žingsniai. Tai pas mane kas ateina.

– Iš to pasaulio sugrąžins.

– Tegul sau.

Ineina tėvas. Sustojęs pasikaso pakaušį ir šypsosi meiliai.

Nudžiugau. Prablaivės gal, gundinančios mintįs atstos.

Arteliau pasitraukė. Sakys ką nors.

– Žinai, Ignasėl, ko aš tavęs prašysiu?

– Ką aš galiu žinoti? – paklausiau iš savo pusės, plunksnos nuo popieros neatitraukdamas. Sugavau gudruolę mintį ir bijau, kad ji neišsprustų.

– Sakyk, tėveli.

– Pirmai prižadėk tat padaryti, ko paprašysiu.

– Ne, taip aš bijau. Duosi man kokio darbo, kad nei iš vietos negalėsiu pajudinti.

– Nu jau, nu jau! Darbas visai menkas. Prižadėk išviršaus ir pabaigta!... Tai ką?

Pamėginsiu. Visviena čia nesiseka. Atsakysiu, da užpyks. Gal jam labai reikia... Bijau. Panašiai jis kai-kada gana gerai mane apgauna: užduoda darbo visai dienai... Kaip bus taip!

– Tai jau prižadu.

– Gerai! – uždėjęs man ranką ant peties, susijuokė. – Nueik už mane malunan.

– Aš nueičiau pats, – pradėjo teisinties, matydamas, kad susiraukiau truputį, – tavęs neprašyčiau, bet matai, šiandien pasirengiau važiuoti mugėn: ketinu šitą arklį parduoti. Tu atvažiavai, tai reikia geresnio. O tas pasenęs visai, sarmata su juo ir žmonėse pasirodyti. Kuprelis vienas nei už jokius pinigus nemals! Sakė: „Kaip tik pamatysi, kad malunas sukasi, tai ir eik nieko nelaukdamas”. Jau mačiau sukasi – jis mala.

2 psl.

– Kad aš susimiltuosiu, – patempiau lupą.

Gailiuos savo prižado.

– Jau čia juokai! Nusikratysi. Prižadų gi laužyt negalima... Tu manai, kad jis tave darban inkinkys? Lieps maišus tampyti? Taip nepadarys: mato juk, koks tu žmogus... Tik pasišnekėsi su juo, pajuokausi. Gek žinai, kad jis tave mėgsta?

– Nežinau...

– Tylėk geriau... Grudų nedaug nuvežiau. Spustersit, vėjas, matyt, bus geras ir nepamatysit, kaip susuksit... Ir tau gi bus geriau. Prasivaikščiosi kiek. Jau penkta diena kaip parvažiavai, o da niekur nebuvai išėjęs. Svečias juk esi, tai neturi ko kampan įlindęs sėdėt. Dabar dienos tokios gražios.

Padėjęs plunksną žvilgterėjau langan. Tikrai matėsi graži diena. Oras skaidrus, medžiai skaisčiai žali, taip ir vilioja į save.

– Eik, žiurėk! – pradėjo jis nerimaut.

– Eisiu! – atsakiau atsistojęs.

– Tik greitai, jis širdysis nesulaukdamas.

– Palukės truputį.

– Ne, ne! Skubink, skubink!

– Tuoj.

Išėjo kinkyties.

II dalis

3 psl.

Tai tau, ir eik dabar!

Gailoka to senio arklio. Da mane mažą jis ant savo nugaros nešiojo.

Buvo toks geras, meilus, nelyginant, kaip žmogus. Jei kada jojant nudribdavau nuo jo, jis staigu sustoja ir žiuri, laukia kolei atsikelsiu. Vėl niekuomet jo nepagaudavo svetimas žmogus. Jei budavo ir avižose pamato ir punėn norėtų parvaryti, tai nieko nepadarys, nei su virvėmis nepaims. Jau kas norėjo jo pagauti! O prie savo žmogaus ištola eina. „Žaibas, ne arklys!” sakydavo sodiečiai.

Dabar gi jau paseno. Nelekia taip greitai ir galvą eina nukabinęs. Apirambis pasidarė.

Tečiau tėvas da nei nemanė jo parduoti. Labai mat buvo prie jo inpratęs.

Bet utarninke jojo vakare aręs namon. Buvo labai prilyta. Arklys, brisdamas per balą ant kelio, suklupo ir numetė jį pro grėvą vandenin.

Parsivedė jį rankoj šlapias, kaip marka ir piktas begalo. Motina da erzinti ėmė:

– Koks tu, Juzai, netikęs, oi koks netikęs! Nuo arklio nusmukai, lac mažas vaikas ir da kur – balon! Gana jau, gana!

– Parduosiu, kad jis man nesulauktų! – burbėjo tėvas mesdamas nuo savęs šlapius ir purvinus rubus kampan.

– Nejaugi taip ir padarytum? – kvatojosi motina. Ji neapsakytai nekentė to seno arklio ir senai tėvui inkalbinėjo, kad parduotų.

– Parduosiu tą velnią! Tai nejuokai, kad kiek butų suniurkęs.

– Aš tau kadai jau sakiau, kad jis tave sumindys kada nors. Laikyk tik da!

– Ne, jau gana. Ir veža blogai ir aria netikusiai, – peikė, kaip įmanė.

Ir per dvi dieni neatsileido ant nabago.

Štai dabar delto arklio eik miltuokis! Ne ką bepadarysi.

Kaip ėjau, tėvo jau buvo išvažiuota.

III dalis

4 psl.

Gėrėjausi eidamas visa siela. Rodos, kad įmanytum, tai pritrauktum tą pavasario gražumą arti-arti į save ir glaustum prie širdies ir žiurėtum jam akysna.

Dangus, tas platus sodžiaus dangus, su savo nepasiekiamu skliautu, šaukė į savo mėlynę, į tylią erdvę. Ir pasikeltum, kad galėtum, ir nuskristum. Ir grįžti nesinorėtų.

Tik šen tai ten raižo jo mėlynę dideliais vingiais gandrai. Plauko rodos. Sparnais nemosuoja. Augščiau užu jų matyti tarp baltų, ištižusių debesėlių keletas juodų taškų. Stovi tie taškai, kaip įsegti. Nei nesukruta.

Žemiau, ties sodžium, narstosi, žaibu skraido skregždės. Gaudo, veja viena-kitą. Jau regis žemėn, kaip akmeniukas nupuls, tai žiurėk jau net kur padangėn nušovė.

Bitelės tik zimbia, tik zimbia po pievą. Ir su savimi gardų žiedų kvapą nešioja.

Švelnus gegužės vėjalis supa, bučiuoja medžių-medelių viršunes, vilniuoja išplaukėjusias rugių dirvas. Bėga-bėga bangomis varpos per laukus. Įsisvaruos, regis ir augštai-augštai pakils.

Šit jau netoli ir malunas. Jis stovi pasistiebęs ant gražaus, apvalaino, yt pilekalnis, kalniuko, atokiai nuo Gerveračio dvaro.

Po vienai jo pusei tęsiasi į pakalnę rugių laukai. Po kitai skaisčiai žaliuoja avižos, miežiai, žirniai ir baltuoja grikiai. Ten toliau krumeliais eilėse suaugę bulbieniai matytis. Užu jų į pabalį dirvonas, linais užusėtas.

Į vakarus, už vasarojaus lauko, ošia savo viršunėmis senas-senas beržynas. Rodos senovės priminimui tepaliktas. Jo pakraštyje marguoja, kaip skraidą drugiai nuo vienos gėlelės į kitą, mergaitės ir berniukai. Vieni renka gėles, vainikėlius pina. Kiti taip sau žaidžia, gainiojasi. Lyg tiems mažučiams linksmumo pavydėdama, liudnai virš jų gegutė kukuoja.

Pietuose, tarp krumų, pievų, tarp augštų-stačių krantų, bėga-srovena upelė. Žvilga, kaip sidabras, saulės spinduliuose.

5 psl.

Į rytus, užu juodalksnyno, kuriame nesiliaudami krankia juodvarniai su savo paukščiokais, styri musų, nuplyšusiais stogais ir pakrypusiais kaminais, sodžius. Rodos jis vienas, kaip elgeta tarp to žaliumo: nuskaręs, nuplyšęs, vienas Dievo apleistas. Tik gerai da, kad jį šiaip-taip sulopo mažučiai, menki sodeliai ir keletas didelių liepų ir klevų.

Netoli gi nuo čia, į žiemius, tarp puikių sodų, tarp debesius siekiančių medžių, baltuoja dailųs, milžiniški pono Sargtauto rumai. Nuo jų žėri, ne vienas Gerveratis, bet visa tolima apylinkė. Važiuojant už dešimties varstų lengva juos įžiurėti. Kitą-syk, gražią dieną, da ir nuo toliau.

Visai užsižiurėjau. Kiekvieni metai matau šituos laukus, girias, sodžius, bet kiekvienas pavasaris jie man atrodo gražesniais. Rodosi pernai tat netaip buvo, tat netaip, o šiemet kur kas gražiau, labiau akį veria. Ir da norisi pažiurėti ir da kartą visą apylinkę akimi apibėgti.

Gi žiuriu, kiškis su trejatu savo vaikučių ant kelio iš rugių išlenda. Stapterėjau ir laukiu, kas bus, ką jie darys. Ogi senis pastatė auseles, atsitupęs ant paskutiniųjų, pakėlė augštyn pirmutines kojeles. Atsargiai žvalgosi visosna pusėsna. Ir vaikai tėvą seka. Tik štai užmatė mane. Tyliai sumykė kažin kokiuo keistu balsu ir įsmuko atgalion rugiuosna. Kiškeliai truputį da lukterėjo. Indomiai į mane pažiurėjo. Ausytėmis pakraipė. Paskum gi puolė, lyg akmeniukai, paskui savo tėvą.

Malunas eina palengva. Tarytum užkimęs, burba. Taigi nėra ko skubinties. Artinuos prie jo tik-ką krutėdamas.

Maluno sparnas, iškilęs augštai, lac sustoja akimirksniui, pažiuri į žemiaus stovintį savo draugą ir puola ant jo, kaip vanagas ant vištos, bet tasai tuoj pabėga, ir ant jo, iš viršaus, žiuri ir taiko jau kitas.

6 psl.

Bildėsis, teleskavimas ratų-ratelių vis didinasi. Girdėtis jau ir pikliaus sunkus dusavimas. Lyg iš-po maluno jis veržiasi.

IV dalis

7 psl.

Inėjęs vidun, tuojau pamačiau patį malunininką-Kuprelį.

Tokiuo vardu jį visi žmonės vadina. Tečiau tai ne vardas ir turbut ne pavardė. Kitokios gi aš nuo nieko nesu girdėjęs. Tai tik, matyti, yra dovana už tiedvi kupri, kurių viena krutinėje, kita nugaroje styri. Turi jis, tiesa, ir vardą, Olesis. Vardu jis tada vadinama, kada su juo asmeniškai šnekama. Jei norima išreikšti paguodą, paprašyti, kad greičiau sumaltų, tai ir „ponas” primezgiama.

Jis manęs ineinant nepasergėjo. Dirba. Pasistojęs suolelio, taiso inplyšusią, sujungiančią du ratu juostą. Jo ilgos, laibos, kaip gandro, kojos nesiliaudamos virpa. Sudžiuvusiais, kaip šakaliai, pirštais, knaibo ir siuva plyšusią vietą. Liesas, miltais išbaltintas veidas piktas. Susiraukęs net. Akutės, kaip žarijos, tik bėgioja ir bėgioja šniureliu, kuriuo siuva. Kas jį taip inpykdino, nesuprantu. Bet piktas jis dabar labai.

Pyktis matosi ir iš visos stovylos. Tik rodosi ramųs vieni kailinukai, dengią jo kuną. Ingudo jie, matyt, prie jo ir nei ne galvoj jiems, ar jų ponas piktas ar linksmas. Tik kasmetai jie labiau sensta, daugiau juose skylių atsiranda ir gausiau pro juos vilnos viršun veržiasi. Jis pats beveik visai nesimaino. Koks buvo pernai, toks ir šiemet. Ne kitoks ir užupernai ir da už keliolikos metų prieš, kaip tik jį pamenu.

Da kartą permečiau akimi visą apystovą. Ją lygiu, storu sluogsniu dengia eilė miltinų dulkių.

Žvilgterėjau kertėsna. Jose eilių-eilios voratinklių kaba. Ir jie indulkėję, sunkųs. Dreba-supasi. Kaip juose ir vorai gali gyventi! Regis, kad juos tenai lig mirčiai užkratys. Ir da į patį Kuprelį nuo galvos lig kojų pažiurėjau. Atidžiai, atsargiai. Paskum tik išdrįsau pasakyti.

– Labą dien! pons Olesi.

Neskubindamas pakėlė galvą. Žiuri į mane, tarytum nepažįsta. Nieko neatsako.

8 psl.

Ne to aš nuo jo laukiau. Kiekvieną pavasarį, kaip tik parvažiuoju namon, su juo susiėjęs maloniai pasišneku. Pirmiausiai pasisveikinova gražiai. Pasakova kitas kitam gerą žodį.

Nulipė nuo suolelio, užbaigęs darbą. Priėjo ir duoda savo šaltą, yt ledas, ranką. Spaudžiu ją, kaip galėdamas karščiau. Švelniai klausiu:

– Ar Tamsta, pons Olesi, dabar musų mali?

– Uhu! – suburbia į atsakymą piktai ir pro nosę.

Antgalo klausia kiek aiškiau, bet taip-pat pro nosę:

– Ger jau tėvas ir neateis?!

– Tur-but, kad ne... Mat, aš jo vieton, – aiškinuos suklupdamas ir traukadmasi atopakalin.

Staigu jis nei šiaip nei taip žybterėjo į mane akimis, buvo lyg norėjęs smarkiai surikti, deltog susiturėjo ir nurimo kiek.

– Tai kodel neateis?

– Mat jomarkan išvažiavo. Su labai dideliu reikalu, – pamelavau.

– Ger nebutų galėjęs kitą ketvergą?

– Kad neatidėtinas tasai reikalas.

– Kaip gi dabar bus? – Balsas kurkas švelnesnis. Intikėjo, matyt.

– Aš jo vieton atėjau...

– Ir ką aš su Tamsta veiksiu?... Iš Tamstos malunininkas, kaip... tik nenoriu pasakyti.

– Pasistengsiu buti kuogeriausiu. Ką tik Tamsta liepsi, viską padarysiu – atsakau, lyg juokdamasi. Nujaučiu, kad jis mane darban varys.

– Kažin... Kažin ar padėsi man ką-nors: ponu, mat, atrodai, – nusijuokia jis.

Pyktis Kuprelio pamažėl, lac dumai, išnyko. Apsiniaukęs veidas prašvito, prasiblaivo.

– Ką padarysi, gerai bus ir taip, – galvoju sau.

9 psl.

– Na, pažiurėsim, jeigu taip, tai taip... Imk tą maišą – prisako jis man, rodydamas pirštu pro išlėto besisukantį stiebą, – kiton pusėn, kurion iš pikliaus suplėšti grudai bįra. Matai? Atkabink jį nuo tos rankovės: bus tuoj artipilnio. Jo vieton kitą, dyką užkabink. Nunešęs ant viršaus, išpilk skrynion. Ne pirmutinion, bet antron. Pirmutinės girnos sugedę. Jomis daugiau nebemalu. Blogai. Kuomet esti geras vėjas, tai iš-sykio ir dvejas paleisti galima. Butinai reikės pataisyti. Vis tu žmogus prisirengti negali... Bet ką Tamstai daug aiškinti. Tur-but meni, kaip seniau ateidavai ir man padėdavai malti! Tik paskum, kai pradėjai mokyties, paliovei...

Nelaukęs, kolei jis užbaigs, nuėjau, kur buvo liepta.

Atkabinęs ir užmovęs kitą maišą, rišu jį į traukiamąją virvę. Gi girdžiu, Kuprelis mane bara!

– Kas jau, ar sveikatos nebeturi, kad negalėtum šito maišo užnešti! Tamstos metais aš jį, kaip plunksną nutarunčkinčiau. Taip virve traukadmas daug laiko sugaiši. Tempk savimi, mano ponaiti!

Užraudonijau, kaip burokas. Nėra ko daryti. Užsiverčiau maišą ant pečių ir stenėdamas net tempiu laiptais viršun. Jis juokiasi ir ragina:

– O, o! O taip, o taip! Tik nenugriuk. Žiurėk, kad kartais maišas nenutrauktų.

Vis tik galop užunešiau ir užpyliau.

Nežinau nei kur, išsimiltinau baisiai. Pajieškojau šepečio, neradau. Dulkinuosi taip. Rankomis mataruoju ir daužau save per šonus.

Girdžiu kvatojasi kas, net plyšta! Kruptelėjau. Nuleidau rankas. Gi beišlendąs Kuprelis iš apatinio gyvenimo juokiasi visa gerkle. Nesuprantu kas pasidarė: dairausi ir vienon pusėn ir kiton, ir į save ir į jį žiuriu.

10 psl.

– Cha-cha-cha-cha! Gana jau, gana! Atėjo žmogus malunan ir da padėti malti, nori pareiti namon nemiltuotas!... Cha-cha-cha! Nesidulkink bent Tamsta, da netoks busi! Pamatysi. Nuo miltų nieko blogo nebus. Išėjęs iš čia išsivalysi, kaip tik norėsi. Mergiotės ir nepažins, kad malune buvai. Čia gi jų nėra, niekas nematys.

Rodosi nebuvo ko, bet aš nuo jo juokų susisarmatijau. Atsakyti nei žodžio nesugraibiau. Jis tat pasergėjo. Jau nebesijuokia. Šneka-pasakoja rimtai. Tai tą, tai kitą daiktą rodo, aiškina.

– Lukterėjęs kiek, vėl nueik tenai pasidairyti. Permainęs maišus, atneši čionai ir išpilsi. Dabok gerai. Saugokis, kad neužmirštum. Baisus tarapotas gali pasidaryti: tenai užsikimš ir sėlinų pribėgs miltuosna, o čia girnos dykos malsis, dils ir akmeno prisuks. Susimildamas tiktai!

Pažvelgė skrynion. Paklausė girnų užimo ir gretai ant trečio gyvenimo nuritėjo.

Vos suspėjau linkterėti galvą, parodydamas, kad puikiai sergėsiu.

V dalis

11 psl.

Mainau maišus dažnai. Jei tik pusę randu, ir tai nepalieku. Suplėšos kaskart smulkesnės. Bet visdelto nesiskubina.

Maluno užėsys tai apsilpsta, tai vėl staigu pakįla. Matytis vėjo pajiega mainosi, silpnyn eina.

Gerai man atmenamas tas ratų-ratelių teleskavimas ir bildesys. Daug primena iš kudikystės laikų. Ne vieną dieną čia praleidau. Vienas ir su draugais. Ir malonus jis dabar man, malonus! Štai, rodos, pasakoja ką. Klausaus atidžiai.

Pasakoja, kaip aš su Broniu ir Juzuliu klausydaviaus Kuprelio pasakų; kaip mes akeles ištrėškę prašydavome „daugiau, daugiau!” Kuprelis žodžių nesigailėdavo. Aibę nuo jo užgirsdavome įvairiausių daiktų. Gražiai apsakinėdavo vaidinimąsį raganų, laumių, kibšų. Kares gi lietuvių su totoriais, lenkais, rusais ir kryžiuočiais da gražiau nupiešdavo. Ir tikdavo mums jos labiausiai. Rodėsi, kad jis pats buvo kovojęs. Ir mes, vaikai, dažnai tarp savęs spėliodavome, bene kokiam mušyje jis tiedvi kupri ir gavo. Todel aš vieną kartą, pirmai su draugais susitaręs ir paklausiau jo, ar tik nesimušė jis su totoriais. Bet jis kažin kodel užpyko, koja tripterėjo: „Kas į jumis priguli, neužaugos!” Kuo iš maluno neišvarė iširdęs.

Tuo jo pykčiu mes ir patvirtinome savo speliojimus. Daugiau jau nebeklausi-nėjome. Pakako vieno priparodymo.

Nuo to laiko mes Kuprelį labiau pradėjome godoti: „Žmogus karėje buvęs!” kitas kitam sakydavome.

Labiausia mano atmintyje tvyla tat, kad jis mumis dažnai sverdavo. Sakėsi dabojąs, kaip greitai augame. Taip-pat mėgo mums aitvarus daryti ir mokino, kaip reikia leisti. Jei koks aitvaras pakildavo tiesiai ir augštai, tai džiaugsmu nesitverdavo. Mes taip nesidžiaugdavome.

12 psl.

Užu visas Kuprelio pasakas ir geradėjystes mes atsilygindavome blėniais, kai-kada ir ne labai švelniais. Užrakindavom jį vieną, sustabdydavome maluną, nuo ko pons Olesis net iš savęs nerdavosi. Prikraudavom galan sparno, audeklo užlankon, akmenų: kuomet sparnas su jais pakįla augštyn, jie puola tiesiai ant maluno kepurės, baisiai darda sienomis žemyn; pasitaikydavo, kad neaplenkia nei langų. Nu jau tada tai mes, kaip pelės, bėgame, kiek tik siekt ir slepiamės duobėsna, iš kurių smėlis imama. Bet jeigu jam pasisekdavo mus tenai atrasti, tai jau nepaleisdavo taip pigiai. Pabėgti gi nuo jo labai sunku: strikters kelius didelius žingsnius ir jau už apykaklės laiko. Beto da žadėdavo ir ponui ir tėvams apskųsti; tečiau niekados neskųsdavo, ir paskum, neilgai trukus, visai atsileisdavo.

Kai-kada deltog jis visai musų pas save neįsileisdavo. Vaikščiodavo liudnas, kažin kodel susigraudinęs; bet kas griaudino jo širdį, kas jį krimto, ne mums buvo atjausti. Ir dabar dažnai aš jo nesuprantu. Kiek kartų buvau norėjęs sužinoti, kaip jis seniau gyveno, ką matė; jis apie save ne tik man, bet ir visiems nei vieno žodžio netaria.

VI dalis

13 psl.

– Ar Tamsta daboji savo darbo? – girdžiu klausimą. Tai Kuprelis nuo trečiojo gyvenimo sugrįžo. Dirbo tenai ką, dabar čia atėjo.

– Kaipgi, – atsakau.

Bet tuometu dingterėjo galvon, kad jau gerokai bus laiko praėję, kaip buvau apačioje. Skubinu žemyn, per kelintą laiptą peršokdamas.

Maišas pilnutėlaitis, lac prikimštas! Vos-vos užsitraukiau jį ant pečių. Tempiu stenėdamas viršun. Jis ir vienon ir kiton pusėn nuo nugaros ketina nusmukt. Prituriu šiaip taip. Neilgam nors.

– Greičiau nešk! – rėkia nuo viršaus Kuprelis. – Tuoj girnos bus dykos.

Nesulaukęs į laiptus prilėkė. Mato, kaip aš su maišu kovoju. Bara, ir šypsosi kartu.

– Reikia dažniau mainyti. Pilnus nešiodamas patruksi ir pačios negausi.

– Niekai! – sakau užtarunčkinęs maišą ir, lyg mylią parlėkęs, alsuodamas. – Nepatruksiu ir pačią, gal Dievas duos, gausiu!

– Man rodosi, kad Tamstai... E! ką čia tave „Tamstu” vadinti. Ar neatameni, kaip mažą užu visokius blėnius, kuriuos man su Broniu ir Juzuliu ištaisydavai, da ir už ausyčių, kaip mažą kiškelį, pakratydavau?

– Atamenu, kur gi neatminsi! – atsakau.

Kad nors nebutų pasigyręs ausių kratymu! Vienok stengiuos neišduoti savo neužsiganėdijimo.

– Vaikas iš tavęs buvo, oho! – Žvilgterėjo akysna, paskum į mano uselius. – Man rodosi, kad jau laikas tau butų vesti?

– Kodel? – nustebau. Bet tasai jo pasakymas kaip tai man patiko. Jaučiu, švelniai kutena širdį. Šešėlis neužsiganėdinimo pranyko, jo vietoje paliko malonus, neaiškus lukėsys; rodosi jis man pasakys ką naujo ir gero-gero.

– Gi todel, – tęsia jis rimtai, – kad jau turi, tur-but, dvidešimts metų su kaupu. Matai ir usai jau panosėje išsikalė, viršun, augštyn riečiasi... Turi mokslą, gerą galvą, pinigų uždirbi, pačią lengvai galėsi pramaitinti. Ko gi da laukti, ko da stinga?

14 psl.

– Da aš jaunokas tokiam dideliam žygiui... Pagaliaus vienam reikia pramokti gyventi, kad paskum dviese ne vargas but.

– Mat kaip! Ar da gyventi „neišmokai”? Gyventi išmokti negalima, reikia tik mokėti naudotis gyvenimu ir daugiau nieko...

Patylėjo truputį.

– Trisdešimties metų sulaukęs svarstysi, ar verta ar neverta poron jungties. Taip betupčiodamas vienoje vietoje prieisi ir prie keturiųdešimčių... Paskum gal ir aiškiai norėsi, bet jauna ir graži nebeis. Dabar, mat, mergaitės mažai paiso turtingumo proto ir mokslo. Joms tinka jaunas, skaistus ir sveikas. Taip ir reikia. Tegul nebuva vyrai kvaili, tegul nelaukia ilgai. Jei koks senis, bedantis ir gauna kokiuo nors budu jauną, skaisčią pačią, tenesitiki josios stiprios, amžinos meilės. Tenka, kad tiktai koks jaunas vyrukas patrauktų jos širdį, ir gyvenimas sugriautas, ir senis kokiuo dešimčių metų anksčiau nužengs pas Abrahomą. Juk meilė – vienatinė gyvenimo prasmė. Nerasi josios, visviena kaip ir gyvenimo nustosi. Jos jieškoti nereikia vėluoties. Juo anksčiau, juo geriau... Jaunam reikia vesti, jaunam draugę pasirinkti. Ne laikas „mokinties” gyventi, kada gįslose karštas kraujas verda ir širdis prie širdies trokšta. O kad pradėsi galvoti, svarstyti, laukti kažin ko, tai nei nepamatysi, kaip pasiliksi ligi karsto lentos viengungys, vienastypis.

Deltog kad sakytų jis teisybę nesimatė.

Tat tik del manęs, jauno.

– Kodel gi Tamsta nevedei? – klausiu nusišypsojęs, vieną akį primerkęs.

Į mano klausimą jo baltas, yt drobė, veidas da labiau pabalo. Mažutės akįs skubiai, tarytum ko jieškodamos, ėmė bėgioti nuo vieno daikto ant kito. Štai galop jos apsistojo ant, mažo, keturkampio maluno langelio ir žiuri pro jį toli-toli, kur, regis, niekados nei susiekti negalėtum.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kodėl Ignas tą dieną eina į malūną vietoj tėvo?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.