Užu visas Kuprelio pasakas ir geradėjystes mes atsilygindavome blėniais, kai-kada ir ne labai švelniais. Užrakindavom jį vieną, sustabdydavome maluną, nuo ko pons Olesis net iš savęs nerdavosi. Prikraudavom galan sparno, audeklo užlankon, akmenų: kuomet sparnas su jais pakįla augštyn, jie puola tiesiai ant maluno kepurės, baisiai darda sienomis žemyn; pasitaikydavo, kad neaplenkia nei langų. Nu jau tada tai mes, kaip pelės, bėgame, kiek tik siekt ir slepiamės duobėsna, iš kurių smėlis imama. Bet jeigu jam pasisekdavo mus tenai atrasti, tai jau nepaleisdavo taip pigiai. Pabėgti gi nuo jo labai sunku: strikters kelius didelius žingsnius ir jau už apykaklės laiko. Beto da žadėdavo ir ponui ir tėvams apskųsti; tečiau niekados neskųsdavo, ir paskum, neilgai trukus, visai atsileisdavo.
Kai-kada deltog jis visai musų pas save neįsileisdavo. Vaikščiodavo liudnas, kažin kodel susigraudinęs; bet kas griaudino jo širdį, kas jį krimto, ne mums buvo atjausti. Ir dabar dažnai aš jo nesuprantu. Kiek kartų buvau norėjęs sužinoti, kaip jis seniau gyveno, ką matė; jis apie save ne tik man, bet ir visiems nei vieno žodžio netaria.
VI dalis
– Ar Tamsta daboji savo darbo? – girdžiu klausimą. Tai Kuprelis nuo trečiojo gyvenimo sugrįžo. Dirbo tenai ką, dabar čia atėjo.
– Kaipgi, – atsakau.
Bet tuometu dingterėjo galvon, kad jau gerokai bus laiko praėję, kaip buvau apačioje. Skubinu žemyn, per kelintą laiptą peršokdamas.
Maišas pilnutėlaitis, lac prikimštas! Vos-vos užsitraukiau jį ant pečių. Tempiu stenėdamas viršun. Jis ir vienon ir kiton pusėn nuo nugaros ketina nusmukt. Prituriu šiaip taip. Neilgam nors.
– Greičiau nešk! – rėkia nuo viršaus Kuprelis. – Tuoj girnos bus dykos.
Nesulaukęs į laiptus prilėkė. Mato, kaip aš su maišu kovoju. Bara, ir šypsosi kartu.
– Reikia dažniau mainyti. Pilnus nešiodamas patruksi ir pačios negausi.
– Niekai! – sakau užtarunčkinęs maišą ir, lyg mylią parlėkęs, alsuodamas. – Nepatruksiu ir pačią, gal Dievas duos, gausiu!
– Man rodosi, kad Tamstai... E! ką čia tave „Tamstu” vadinti. Ar neatameni, kaip mažą užu visokius blėnius, kuriuos man su Broniu ir Juzuliu ištaisydavai, da ir už ausyčių, kaip mažą kiškelį, pakratydavau?
– Atamenu, kur gi neatminsi! – atsakau.
Kad nors nebutų pasigyręs ausių kratymu! Vienok stengiuos neišduoti savo neužsiganėdijimo.
– Vaikas iš tavęs buvo, oho! – Žvilgterėjo akysna, paskum į mano uselius. – Man rodosi, kad jau laikas tau butų vesti?
– Kodel? – nustebau. Bet tasai jo pasakymas kaip tai man patiko. Jaučiu, švelniai kutena širdį. Šešėlis neužsiganėdinimo pranyko, jo vietoje paliko malonus, neaiškus lukėsys; rodosi jis man pasakys ką naujo ir gero-gero.
– Gi todel, – tęsia jis rimtai, – kad jau turi, tur-but, dvidešimts metų su kaupu. Matai ir usai jau panosėje išsikalė, viršun, augštyn riečiasi... Turi mokslą, gerą galvą, pinigų uždirbi, pačią lengvai galėsi pramaitinti. Ko gi da laukti, ko da stinga?
– Da aš jaunokas tokiam dideliam žygiui... Pagaliaus vienam reikia pramokti gyventi, kad paskum dviese ne vargas but.
– Mat kaip! Ar da gyventi „neišmokai”? Gyventi išmokti negalima, reikia tik mokėti naudotis gyvenimu ir daugiau nieko...
Patylėjo truputį.
– Trisdešimties metų sulaukęs svarstysi, ar verta ar neverta poron jungties. Taip betupčiodamas vienoje vietoje prieisi ir prie keturiųdešimčių... Paskum gal ir aiškiai norėsi, bet jauna ir graži nebeis. Dabar, mat, mergaitės mažai paiso turtingumo proto ir mokslo. Joms tinka jaunas, skaistus ir sveikas. Taip ir reikia. Tegul nebuva vyrai kvaili, tegul nelaukia ilgai. Jei koks senis, bedantis ir gauna kokiuo nors budu jauną, skaisčią pačią, tenesitiki josios stiprios, amžinos meilės. Tenka, kad tiktai koks jaunas vyrukas patrauktų jos širdį, ir gyvenimas sugriautas, ir senis kokiuo dešimčių metų anksčiau nužengs pas Abrahomą. Juk meilė – vienatinė gyvenimo prasmė. Nerasi josios, visviena kaip ir gyvenimo nustosi. Jos jieškoti nereikia vėluoties. Juo anksčiau, juo geriau... Jaunam reikia vesti, jaunam draugę pasirinkti. Ne laikas „mokinties” gyventi, kada gįslose karštas kraujas verda ir širdis prie širdies trokšta. O kad pradėsi galvoti, svarstyti, laukti kažin ko, tai nei nepamatysi, kaip pasiliksi ligi karsto lentos viengungys, vienastypis.
Deltog kad sakytų jis teisybę nesimatė.
Tat tik del manęs, jauno.
– Kodel gi Tamsta nevedei? – klausiu nusišypsojęs, vieną akį primerkęs.
Į mano klausimą jo baltas, yt drobė, veidas da labiau pabalo. Mažutės akįs skubiai, tarytum ko jieškodamos, ėmė bėgioti nuo vieno daikto ant kito. Štai galop jos apsistojo ant, mažo, keturkampio maluno langelio ir žiuri pro jį toli-toli, kur, regis, niekados nei susiekti negalėtum.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.