Kuprelis127-140 psl. · apie 30 min.
XXVIII dalis76% kūrinio
127 psl.

Artinosi juodas, didelis, kaip kalnas, verpetais dukdamas, debesis. Žaibai skersai ir įstrižai jį raižė. Perkunas nesiliaudamas kratė-dundėjo.

Sutemo, kaip naktį. Tarytum tas debesis niekados nenuslinks, visados turės užgulęs žemę ir grumos-gązdins jai.

Įlėkė Kuprelis visas sušilęs.

– Kad jas... tas audras!...

Pasibarė jisai. Piktai žingsniuoja išilgai kambarėlio. Retkarčiais prieina į langą, kad pamačius, ar jau nepradeda lyti.

– Kiek man vargo! Tiktai lauk ir nulauš sparną, arba net ir visą kepurę nuvers. Tai tau ir malunas: mažas vėjas – blogai, didelis – taip-pat! Jau tikrai, kad tiktai pinigų daugiau butų...

Staigu sužaibavo, kad visur šviesiai-žalia pasidarė. Net akis apraibo.

Trinko perkunas. Visas malunas sudrebėjo. Ratai kitas į kitą ėmė dardėti.

– Gal malunan pataikė?! – atšokau nuo lango ir dairaus bailiai aplinkui.

Minutei įnirtęs vėjas prapuolė. Paskum papilo, kaip iš boso, tarytum debesįs butų pratrukę.

– Ko čia jo paisėti, klausyk, aš pasakosiu. Visviena jeigu jau muš, tai užmuš, kad ir tylėsiva, – tarė Kuprelis atsisėdęs ir ramiai pradėjo apsakinėti. Kada perkunas smarkiai ima griausti, tai jis balsiau apsakinėja. Viską gerai girdžiu.

XXIX dalis

128 psl.

Vieną subatvakarį dinkterėjo man galvon mintis:

– Eisiu palangėn padaboti, ar nėra pas ją svečių?

Iškarto svyravau. Mintis ta traukė-spyrė iš namų, bet lyg kas ir neleido-draudė. Juk žinojau, kad taip daryti nepadoru.

Išėjau tečiaus. Pergalėjo mane.

Naktis buvo tamsi. Ėjo pats Senegalis. Vos kelios žvaigždytės mirkčiojo juodoje erdvėj. Ir tai nuobodžiai-nenoriai. Tarytum joms kas liepė. Kitos gi nepaklausė. Nesužibo. Drąsios buvo.

Priėjęs į Gervydžių sodybą, apsidairiau.

– Gal eina kur kas?

Niekur nieko. Nei garso, nei balso.

Patylomis, lyg bijodamas ir savo šešėlį užgauti, prakėčiau tvoroje statinius. Da kartą paklausiau, apsidairiau aplinkui. Įlindau.

Patvoriu, mindydamas dilgines, nuslinkau į seklyčios pusę.

– Kad jos suruktų, kaip čeža! – nerimavau.

Toliau paėjėjęs, pasergėjau languose šviesą.

– Tai jau yra kas! – nutariau.

Buvo apie pusiau dviliktą. Sodiečiai paprastai eina anksti gulti, vasarą žiburių nedegina. Seklyčioje tuo labiau, kur vieni svečiai priimama.

Einu-šliaužiu, kvapą užėmęs. Širdis tunksi-plaka. Greičiau norisi sužinoti.

– Kad jau dabar žinočiau!

Prisiekiau langų. Gi jie uždengti!

Atsistojau prie sienos. Manau nors balsą užgirsiąs. Nieko! Girdėti murma-šnabžda kas, bet taip tyliai, kad nei balso pažinsi, nei nesuprasi.

Kiek pastovėjęs, atsiminiau, jog iš ano šono, nuo daržo esama nedidelio langelio.

– Gal tas ir neuždengtas? – bevyliai spėju.

Perėjau tenai. Neuždengtas! Perlipiau griovelį, pilną diedų priaugusį, iškastą ta puse namų. Atsistojau pašalyje. Išlengvo-išlengvo prisitraukiau į langelį.

Žvilgterėjau...

Užturėjo man kraują gįslose. Galvon aršiau perkuno kas trenkė. Apžabalau iškarto. Nuo sienos atsišlyjau. Į griovelį pasvirau.

Bet vėl tuojau į jį pripuolęs, veidu į stiklą prispaudžiau ir nagais rėmuosna įsiskverbiau. Akis į juodu pastačiau.

129 psl.

Jis, tas burliokas, valkata Jastrebov, sėdi ant kedės prie skobnelio. Ji ant jo kelių!...

Jastrebov čiupinėja viena ranka jos krutis, kita, kaip koks žaltys pagavęs mažą-dailę paukštytę, į save spaudžia. Kazė nei nesipriešina. Apskabinusi abiem rankom kaklą, smarkiai-karštai jį bučiuoja. Rodosi viską jam atiduotų...

Žiuriu suspindėjo tarp juodviejų kas. Tai mano padovanoto žiedo akelė. Ištriško raudonais, žaliais spindulėliais. Ir tarytum mane koks džiaugsmas paėmė tat pamačius. Gera-švelnu ant širdies pasidarė. Paskum akyse juoda bedugnė atsivėrė. Joje raudoni ir žali spindulėliai žybčiojo. Žaidė tarytum. Sukinėjosi-bėgiojo visaip. Gaudžiau-vaikiau juos.

Tad ji, mat, savo ranką nuo jo kaklo atitraukė.

Bet ta ranka pradėjo tuoj jam usus sukti, viršun raityti... Tuo matu jo akįs, kaip obuoliai, išsivertė ir jis, rodės, prarytų ją...

Prakeikiau aš ją, tą valandą. Prakeikiau ir visas pasaulyje mergaites.

– Tegul visos moterįs skradžiųžemių nueina! Tegul nelieka nei vienos! Tegul žemė ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilėn drįsta įsiveržti, savo velniškais nagais viską išdraskyti ir pasiimti sau...

Verkiau atsiklaupęs po tuo langu, griežiau dantimis ir keikiau-keikiau.

Dievą meldžiau:

– Viešpatie Visagalįs, pamatyk mane! Susimylėk manęs! Nubausk juodu, arba man mirtį atsiųsk!

– Žvaigždės-žvaigždelės, visas dangau, atverkit savo galybes! Sutrinkit-sunaikinkit viską!...

Bet niekas man nepadėjo, niekas neprikišė savo rankos...

.....................................................................................................................

Vėl žaibas praskyrė tamsą. Nušvietė visą kambarėlį, Kuprelio veidą. Per veidą riedėjo dvi dideli ašari. Jos tuo matu taip puikiai užtvisko, lyg pačiu žaibu užsidegė.

130 psl.

Kuprelis baisiai pasimatė prie tos šviesos: visas išdžiuvęs-išsekęs. Į kuprą įsitraukęs. Veidas mėlynas. Akįs baltai spindi.

Man rodėsi, jog pamačiau kokį šešėlį, iš ano pasaulio atėjusį, kuris praneša iš tenai amžinus sopulius ir nepabaigiamas kančias. Rodėsi, jog tai ašaros spindi žaibo šviesoje kokios nors, begalo senai su kunu atsiskyrusios, sielos, o ne jo.

Perkunas toliau nudundėjo, lyg veždamas per dangų kanuoles žemei ardyti. Čia regis, nesuardė, bet toliau ketina narsiau ant josios pulti.

Kuprelis patylėjo tamsoje, apdžiovino savo ašaras ir vėl apsakinėja:

– Šoksiu pro langą ir tą žaltį savo rankose sugniaušiu! Nė necipters.

– Padegsiu geriau namus. Tegul supleška jiedu toje ugnyj! Graži tai bus valanda, – blikterėjo galvoje kita mintis.

Išsitraukiau poperiaus iš kišenės. Sugraibiau degtukus. Išėmiau vieną. Į krabelę jau pribedžiau. Patraukiau pusiau.

– Da žvilgtersiu į ją. Paskutinį kartą...

Jiedu sėdėjo jau greta prie vienas kito. Jis, apskabinęs ją pusiau, ką tai kalbėjo. Bet ji neklausė ir atsilošusi nuo jo, žiurėjo seklyčios kampan. Susimąsčiusi-susigalvojusi giliai. Lyg matė ką. Aiškų-artimą-neišvengiamą. Bijojo jo. Vienok nebėgo.

– Gal ji mane atsiminė? Gal pagailo manęs?... Gal sugrįš?

– Užmušiu jį vieną! Jam vienam galą padarysiu! – nusprendžiau.

– Jos gaila... Gaila kad toks šio pasaulio angelėlis supleškėtų-ištirptų ugnyje... Tegul kenčia taip. Ir tai baisiau da bus.

Žuti vienu kartu lengva...

– Paskum vėl galės mane pamylėti. Vėl liuliuos-myluos. Užmirš viską...

Ir vilties žvaigždelė, ką buvo visai jau tarp tamsių debesų pasislėpusi, ėmė man žybčioti, nors ir labai ištolo, ir vilioti-šaukti į save...

Išsiplėšiau iš pamato akmenį ir jau šaltai žiurėjau į judviejų šnekučiavimą. Laukiau tiktai jo išeinant.

131 psl.

– Atsimokėsi tu man, burlioke, už savo darbus, už savo vagystę. Krauju atpirksi tą kaltę. Ji tau nepigiai kainuos! Minėsi tu ją, kada tave po žemės pluta kirmėlės ės, tavo smagenis čiulps. Trunys tavo kaulai, juos dulkėmis vėjas nešios, vis tu žinosi!

Laukti prisiėjo ilgai. Maniau pasiusiąs belaukdamas. Drebėjau iš pykčio ir iš baimės, kad gali mano kerštas nepavykti.

O jiedu vis džiaugėsi vienas kitu. Ji jau pralinksmėjo.

Galop Jastrebov atsistojo. Paėmė ją už rankos. Atsistojo ir ji, bet kaip tai bailiai, nenoromis. Lyg nujautė ką. Jis ėmė ją vesti į lovą. Kazė išpirmo ėjo, tarytum nieko nesuprasdama. Paskum staiga sustojo ir stumė jį nuo savęs. Jis mėgino nustverti ją pusiau, tuo tarpu ji sugriebė jo rankas ir užlaužė atopakalin taip smarkiai, kad jis rikterėjo.

Kovojo jie taip tyliai, be žodžio, keletą minučių. Vienok Jastrebov nieko nepadarė. Kazė atsigynė nuo jo.

Aš žiurėjau kas bus, neatitraukdamas nuo jų akių.

Ji nusigrįžo kiton pusėn. Priėjo į langą ir atskleidė dangtę. Atskleidė kitą, trečią, visas. Jastrebov tada nusikabino nuo gembės kepurę, priėjo į ją, atsisveikino, netardamas nei žodžio, ir išėjo. Matėsi tik, kaip lupas kramtė. Kazė vienok palydėjo jį pro duris. Jam nematom paskui išsekė.

Mečiau langelį. Aplinkui namų, ant kojų pirštų, nulėkiau darželin prie kelio. Įlindau serbintų krumuosna. Akmenį abiem rankom suspaudžiau.

Žiuriu jau išėjo iš kiemo. Ji priemenėn sugrįžo. Jis, tat pasergėjęs, sušvilpė kažin kaip keistai.

Štai jau netoli manęs. Eina šalykeliu. Linksmai niuniuoja, mastaguoja lazdele...

Man akyse užsidegė. Kraujas užuvirė.

– Juk aš žmogų užmušiu?! žmogžudžiu tapsiu?!

– Jis didesnis žmogžudys. Užmušė meilę. Turiu keršyti jam, jeigu noriu Kazę išgelbėti!

132 psl.

Jau tušt tiesiai ties manim. Pašokau. Krumai sučežėjo. Jis susilaikęs atidžiai pradėjo dairyties. Tuo matu nei nepajaučiau, kaip paleidau į jį akmenį...

– A–a! – suriko jis nežmonišku balsu.

Atsigrįžau bėgti. Kojos užkliuvo. Išsitiesiau ant žemės.

Jis, regis, da smarkiau rėkia.

Vėl šokau. Tvoroje užkliuvau. Štai, rodosi, mane kas stveria-stveria. Išsiplėšiau iš tvoros, palikęs joje skvernų dalis. Vėl bėgu, kiek tik kojos gali nešti.

– Aš užmušiau, užmušiau jį! Jis nei nežinojo, nei nesitikėjo, o aš jį užmušiau. Vienu akymirksniu. Kas man dabar bus? Ką su manimi dabar padarys?...

Namon pardumiau, kaip kulka, tečiau maniau, kad bėgau dvejatą valandų. Reikia atidaryti duris, jokiuo budu negaliu rakto skylutėn pataikyti. Rankos dreba, maskatuoja visosna pusėsna. Galų-gale vos-vos atidariau ir įlėkęs grinčion ėmiau jieškoti, kur pasislėpti. Niekur nerandu ir gana. Palindau palovin...

Štai, rodosi, mane atsiveja. Barškina palangiais. Ineina vidun. Jieško-šnipždinėja visomis pakampėmis. Kiša rankas palovin. Graibo apie mane. Stveria jau už kojų...

Nuo tos baimės mane visą drugys krėtė.

Išlindau iš palovio, kaip jau visai išaušo. Ir tai užmigti bijojau. Klausiau ar neateina, ar neatsiveja manęs kas.

Bažnyčioje ant rytojaus ir tai neturėjau ramybės. Da labiau bijojau. Girdžiu, rodosi, ateina žandarai, urėdninkai, stveria mane už pečių ir veda nuo vargonų. Atsigrįšiu – niekur nieko, tiktai žmonės vaikščioja, vieni nueina, kiti užeina ant viškų.

Maniau ištiesų, kad esu jį užmušęs. Nors inkalbinėjau sau, kad jis vertas to buvo, kad neužtenka da jį užmušti, bet sąžinė graužė mane. Negalėjau ramiai nei užmigti, nei pavalgyti.

133 psl.

– Visviena kad ir kažin kaip žmogus kaltas butų, deltog užmušti-nužudyti jis perdaug. Žmogui žmonėms galą daryti?!... Ne!... O aš juk ir menkiausio gyvulėlio mirties negalėjau matyti, ne tiktai ką užmušti... Dabar gi?...

Lyg didžiausias akmuo nuo mano krutinės nuslinko, kaip išgirdau, jog jo gyvo esama. Akyse net prasiblaivė. Ir apie meilę užmiršau.

– O juk kad nors truputį kaip, tai jau bučiau tapęs žmogžudžiu.

Žmonės šnekėjo, kad jis buvo gerokai pritrenktas. Namon rauplom paršliaužė. Ilgai pasirgo. Mat mano buvo pečiuosna jam pataikyta, pačian kryžiun. Vienok kas jį taip pasveikino, niekas nespėjo. Tiktai juokėsi visi:

– Gerai burliokui, tegul nesivalkioja į musų mergaites, tegul nelenda, kur nereikia.

– Kad bučiau geriau jį pritrenkęs, tai butų nieko nepakenkę, – galvojau sau.

Bet viskas manyje tuomet maišėsi.

Buvau, kaip iš vėžų iškeltas. Krypau ir vienon pusėn ir kiton. Įvairiausios mintįs galvoje verpetais siautė.

XXX dalis

134 psl.

Pasergėjau, kad Kazė, kaip ir pernai, vėl kelia galvą į viškas. Šypsojosi man švelniai-meiliai. Vėl visas tirpau nuo josios žvilgsnių.

– Tai vaisiai mano keršto. Sarmata juk, kad mylimasai išpasalų daužoma, akmenimis vanojama. Susiprato Kazytė, savo klaidą pamatė. Man reikėjo seniau su juo taip padaryti.

Vieną šventadienį, tai jau buvo gale liepos mėnesio, ji išėjusi iš bažnyčios priėjo į mane. Pradėjo linksmai šnekėti-juokauti. Klausė, kas pas mane gero girdėti, apsakinėjo, ką ji pati veikianti. Gyrės, kad audžia gražias bovelnas, kad šiemet daug sienų drobės išaudusi. Rugojo, kodel aš jos neaplankau, kodel neužeinu niekados.

– Užmiršai visai, tarytum aš ir negyvenčiau. Blogas esi. Pykstu ant tavęs.

Taip besišnekučiuodamu atsisėdova galop ant suolelio po klevais. Nebojova, kad ir žmonės šventoriu vaikščiodami į mum šnairavo-šaipėsi.

Ji man parodė vieną praeinančią panelę, kuri ėjo pasispaudusi ranką didelio, ilgo jaunikaičio. Matyties, jog tai buvo ponai nebent kokie. Šnekėjosi garsiai, begalo drąsiai, bet kaip, Dievas žino.

– Tinka tau ji? – nusijuokė į mane Kazė. – Ko gi reikia:

Skryblius, kaip sietas,

Panelė, kaip skietas,

Nosė, kaip kačerga.

Tai grafo Argaudo duktė. O tas štai žardas, kurį ji tempia, tai josios sužieduotinis, – paaiškino. – Mat ir jų grobuose esama meilės koks šaukštas. Dievas geras, neaplenkė nieko, – kvatojosi ji net pasilenkdama.

– Žinai tu ką? – sušuko. – Aš į tave šitą vakarą ateisiu svečiuosna. Lauksi manęs?

– Gerai, lauksiu, – atsakiau nei kiek netikėdamas jos žodžiais.

– Tai žiurėk, lauk. Ateisiu apie vienuoliktą. Tada jau musų miegos. Apgausiu juos. Bet kokioje vietoje tu manęs lauksi?

– Nežinau, – trukterėjau pečiais.

– Lauk ties Drimbšos sodyba. Tenai pakalnėlėj yra toks kapčius, atsisėsi po juo. Žinai?

– Žinau.

135 psl.

– O jeigu tenai nenorėtumei, tai savo sodelyje. Ką?

– Gerai.

– Paskum nueisiva į tave, tavo grinčion. Tu paskambinsi, aš paklausysiu. Ligi kaklo prisišnekėsiva. Begalo, neregėtai bus malonu, – linksmai tarškėjo Kazė.

Da kiek pasišnekėję, išsiskyrėva.

Stebėjausi tai jos netikėtai permainai:

– Ir kodel ji šiandien tokia drąsi, tokia guvi? Nejaugi ji taip greitai nuo jo atsikratė? Ar nėra čia ko?...

Nujaučiau, jog čia esama ko-nors paslėpto, neaiškaus man, bet nesuvokiau. Ir galvoti nenorėjau apie tat. Bijojau tarytum. Geriau taip, kaip yra. Nereikalavau šviesiau ir aiškiau.

– Nors čia rukai, bet da ne visai tamsųs. Da galima pro juos ką-nors pamatyti.

Prasiblaivys gal kada nors? Papus vėjalis ir išvaikys juos.

Deltog negeidžiau, kad papustų tuojau, umai.

– Gal jie kit-kart į debesius pavirsti.

XXXI dalis

136 psl.

Audra potruputį-pamažėl traukiasi tolyn. Vis rečiau žaibuoja, rečiau jau sugriaudžia. Jeigu ir sugriaus, tai tarytum tas dundėsys iš pažemių veržias. Pranyksta tuojau, be jokio aido. Niekur neatsikartoja. Lietaus smarkumas menkėja. Lįja išlengvo, lac žemę prausia.

Kambarėlyje darosi šviesiau.

– Da matyti, saulė nenusileido. Visai prašvis, – sakau Kupreliui.

– Tur-but. Bet jau vakaras netoli.

Jis mažai perkuno pyktį girdėjo. Nekreipė į jį domos. Savyje paskendęs buvo, savo praeityje. O aš prie kiekvieno didesnio trenksmo vis krupterdavau, aplinkui apsidairydavau.

– Sutartą valnadą nuėjau paskirton vieton. Susirangęs prie kapčiaus ir laukiu. Jau vienuolikta – jos nėra. Pusiau dvyliktos – da nėra.

– Tikai pasijuokė iš manęs! Labiau inarzinti norėjo, – manau sau nekantruodamas.

– Palauksiu da ketvirtadalį, nebus – eisiu namon.

Praėjo ir tas ketvirtadalis. Visai man laukti atsibodo. Pykau ant jos, kad neateina, o ant savęs, kad buvau toksai greitas intikėti ir dabar nei iš šio, nei iš to čia atėjęs drybsau.

Tik štai žiuriu, atrieda pakluoniais, keleliu, mažas-juodas taškas.

– Tai ji! – nudžiugau.

Prisiartino artyn. Matau, šuva!

– A, kad tu suruktum! – pasikeikiau ant jo.

Pamojau ranka, atsikėliau ir buvau jau beeinąs namon, gi tas šuva į mane prilėkė.

– Ar pasiutęs, ar ką?! – nusiminiau.

Bet jis prilėkęs ėmė apie mane šokinėti-gerinties. Pažinau, jog tai Gervydžių Margis.

Neužilgo pasirodė ir kitas taškas. Tiktai kurkas didesnis ir pailgas. Nesiskubino-nelėkė taip greitai. Nuėjau jo sutikti. Bet Margis, metęs mane, anksčiau jį sutiko. Buvo tai Kazė.

137 psl.

– Ilgai tau prisiėjo laukti? Gal nepyksi? Atleisi man?... Mat gi varliukštė, Julytė, ilgai neužmigo. Turėjau jos laukti, kolei užmigs. Jau, rodos, ji miega, tiktai aš pamėginsiu kelties, tai ji ir klausia: „Kur tu eini?” Atsakau: „Niekur neinu, tiktai ant kito šono apsiverčiau”. Ji tarytum intiki ir vėl miega. Sukrutėsiu gi ir vėl klausia. Bet galų-gale tikrai užmigo... Tai eiva gi pas tave, – patarė. – Čia nedrąsu, gali kas užeiti.

Nuėjova. Ir Margis neatsiliko.

Senai, oi senai ji pas mane buvo! Net šilta-gera pasidarė, kaip peržengė slenkstį. Juk toks brangus svečias.

– E, gi pas tave langai nedengti! – vos atsisėdusi tarė mano viešnia. – Aš šiemet pas save intaisiau. Be dangčių bloga.

Norėjęs buvau tan žodin pasakyti, kad ištiesų gerai, nes jos neleidžia pamatyti, kaip mylimosios apgaudinėja savo mylimuosius, bet susiturėjau. Gana jau ne vieną kartą buvau įsišokęs.

– Imkiva nors marškomis uždengti, nes gali kas pro langą pažiurėti, – pataria man.

– Tai jau uždengkiva.

Bematant nurengėva lovą ir užtiesėva langus.

– Dabar paskambink suktinį, – paprašė jinai.

– Kodel suktinį? – truputį nusistebėjau.

– Kažin kodel jis man šiandien tinka. Gal užtatai, kad neužilgo ištekėsiu, savo vestuvėse šoksiu.

– Su kuo? – tarytum ramiai-šaltai paklausiau, bet mano balsas nupuolė ir buvo tylus, vos girdžiamas.

– Gi su tavim! Mat su kuo. Tai tu da nežinojai?! – meiliai nusišypsojo ir priėjusi į mane uždėjo savo rankas ant pečių.

– Su manim?! Negali buti! – atkirtau džiaugsmingai ir karštai.

Rukai, rodėsi, vienu matu išsiskleidė. Paliko šviesu-aišku.

– Kaip tai negali buti? – prisitraukė arčiau ir pažvelgė tiesiai akysna.

– Žinoma, – burbterėjau nerangiai.

– Meluoji? – prasijuokė į tokį mano atsakymą.

– Nei truputėlio.

138 psl.

– Keistas tu žmogus, oi koks keistas! Pirmai spireisi, norėjai, kad tiktai greičiau, o dabar štai, užgirdęs pilną mano prisirengimą, stebiesi.

Nutruko šneka. Nutruko mintįs. Lyg nutraukė jas kas. Pirmai to nei nesimatė, tik staiga išlindo ir nutraukė. Ir nejauku pasidarė.

– Kad tu manęs nemyli, – išlengvo, da galvodamas, pasakiau. Ir nusiminiau, kad tat esu pasakęs. Regis nereikėjo.

– Sėskiva, aiškiau pašnekėsiva, – patraukė mane ir pasodino greta savęs.

Bet tas jos pasakymas koks skubus, lyg ko užtiktas, buvo. Nesitikėjo, kad jai reikės taip pasakyti. Tečiau mano ano pasakymo, matyt, laukė.

– Tai tu sakai, kad aš tavęs nemyliu? – prispyrė klausti. – Iš kur gi tu matai? Kas tau toksai sakė?... Kad aš tavęs nemylėčiau, tai neičiau į tave per patį vidunaktį, – pradėjo pykti. Tiktai tas pyktis kažin kaip ne toks buvo. Toksai virpąs-drebąs, neaiškus.

– Aš gi manau, kad visdelto tu manęs nemyli... Tu myli Jastrebovą, burlioką! – staiga aštriai, tiesiai akysna jai pasakiau.

Atsitraukiau nuo jos, susinėriau rankas ir susimąsčiau. Visokios mintįs galvoje sukaliojosi. Iš jų vienas mišinys buvo. Jokios ištisos minties mano omenin neparėjo.

– Tu su tuo Jastrebovu tai ir ramumo neduodi, – ėmė ji man, nei trupučio mano tvirtinimu neužgauta, iškalbinėti. – Kaip jam Jastrebov, taip Jastrebov. Matyt nei valandėlės jo neužmiršti.. Gal tu į jį įsimylėjai, kad taip dažnai mini? – karčiai pašiepė.

Nieko daugiau neatsakiau. Neturėjau ko atsakyti.

– O tat, ką mačiau, visviena jai nesakysiu. Kentėsiu, nors suspaudęs širdį. Žiurėsiu da koksai galas bus, – nusprendžiau.

– Bet jis tavęs, tiesą pasakius, tai nemyli. Labai net nemyli...

139 psl.

– Žinai, Olesi, – vėl į mane meiliai prisitraukė ir sako nuliudusiu balseliu, – tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, – trukterėjo-suklupo. – Šiandien atėjau tau pasakyti, jog jis žino, kas jam akmeniu pakalon dryksterėjo... Tu jo užmušti norėjai? – paklausė prisivogdama ir indomiai man akysna žiurėdama.

– Ką tu sakai?! – pašokau.

– Nesigink. Žinau. Žino ir jis.

– Ką...?

– Tai, kad užmušti jo norėjai.

– Ne!... Ištiesų, – puoliau. Sukandau lupas.

– Taip?! – baisiai nusistebėjo. Pabalo visa, kaip drobė.

Nutilova ir kitas į kitą žiurėjova. Matėva, regis, aiškiai kitas kito sielą. Tiktai neilgai taip. Tarp mėlynų dumų prapuolė. Ir tarytum tuoj užmiršova, ką matėva.

– Jis tau keršys, – pradėjo ji smarkiai, pirma savo žvilgsnį šonan išsukusi. – Sakė: „Užmušiu aš jį, kaip šunį!”... Biaurus burliokas, – jau kitu balsu, – jam nesunku bus tat atlikti... Daėdė jis ir man... – kampan žvilgterėjo, lyg atsiminti ką stengdamasi. Sušuko jau atradusi. – Kad... jeigu nori išlikti gyvas ir manęs gaili, tai bėgkiva iš čia. Kuogreičiausiai, kad nerastų.

– Kuogreičiausiai... kuogreičiausiai, – pritariau, lac pro miegus. Mane kažin koks keistas snaudulys apėmė. Viskas man sukaliojosi, plaukiojo aplinkui. Plaukiojo ir ji ir Jastrebov ir aš. Visas kambarys, visas miestelis plaukiojo. Ir pasaulis plaukiojo.

– Žinai kur geriausiai važiuoti butų? Prusuosna... Ar tu turi kiek pinigų? – susirupino.

– Turiu, – atsakiau jau lyg nubusdamas.

– Daug?

– Gana bus kelionei.

– Kiek?

– Da ir pradžiai gyvenimo užteks.

– Bet kiek gi?

– Kiek pinigų? – visai nubudau.

– Taigi.

– Bus... bus apie... keturius šimtus, – perpus numažinau, o kam, tai nei nežinau.

140 psl.

– Tai užteks, kolei rasiva tenai kokį darbą... Tu moki vokiškai, galėsi pakliuti vargonininku į kokį kataliką kunigą. Gyvensiva, kaip ponai. Tenai lietuviškų kningų niekas nedraudžia. Skaitysiva, giedosiva, kiek tiktai norėsiva. Galų-gale, kada mano tėveliai atsileis ir pasiilgs manęs, galėsiva sugrįžti. Ar ne tiesą aš, broleli, sakau? – paėmė mane už rankos.

– Tiesa sesele! – umai nudžiugau ir pralinksmėjau, kada ji mane broleliu pavadino.

– Tai išgelbėsiu ją. Ji bus mano! Važiuosiu! Jau dabar bus viskas pabaigta.

Visos kančios ir abejonės liksis užpakalyj.

Pirmai, da kaip ji atėjo, tai ką aš galvojau, kas man rodėsi, tai ir iš galvos išdulkėjo Ar tiktai pasislėpė joje. Bet tuo laiku neminiau.

– Tai mat, mano broleli, – pasidarė ji švelni-lipšni, kaip katytė. – Galėsiva ir tuojau važiuoti. Nėra ko laukti. Reikia skubinties. Jastrebov kiekvieną valandą gali tave sutikti. Man daug ruošties nereiks, tiktai pasportas išsiimti. Išimsiu lengvai.

– Tai sakyk, sakyk, kada važiuosiva? – nekantriai klausiau. – Man irgi daug rengties nereikės.

– O kad ir sekantį šeštadienį. Galėsi?

– Galėsiu! – sutikau.

– Tai jau ir nutarėva. Galas.

– Fertig! – priduriau.

– Vadinasi šeštadienio naktį išvažiuosiva, o sekmadienį, šituo metu, galėsiva buti jau prie rubežiaus. Tai bus gerai. Penktadienio naktį aš da pas tave ateisiu. Pasišnekėsiva, kur susieiti prieš išvažiuosiant, ką daryti, ką imti su savimi ir tt... Dabar gi paskambink. Po tokio svarbaus ir didelio nutarimo reikia pasilinksminti, prasičiukinti kiek-nors, – užbaigė Kazė.

– Ką? – paklausiau keldamasi.

– Ar užmiršai? Pirmai juk prašiau? Suktinį. Paskum, ką pats norėsi.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Olesis padovanoja Kazei, kai jiedu susitaiko prie ežero?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Meilė

2. Ar Olesis XXIX skyriuje elgiasi teisingai? Įvertink, ką jis mato ir ką padaro (1913 m. leidimas).

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pro langelį Olesis mato Kazę ant Jastrebovo kelių ir nusprendžia keršyti. Jis net svarsto padegti namą, bet pasigaili Kazės ir laukia Jastrebovo su akmeniu. Jis pats klausia: „Juk aš žmogų užmušiu?!“ ir teisinasi, kad Jastrebov „Užmušė meilę“. Tačiau prieš tai jis mato, kad Kazė Jastrebovą atstūmė. Pavydas švelnų muzikantą paverčia žmogumi, kuris kerta iš pasalų, o paskui jį kankina sąžinė.

Rašiniui: KaltėMeilė

3. Kur Kazė pasiūlo Olesiui bėgti?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Laisvė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.