Kuprelis138-140 psl. · apie 5 min.
XXXI dalis76% kūrinio
138 psl.

– Keistas tu žmogus, oi koks keistas! Pirmai spireisi, norėjai, kad tiktai greičiau, o dabar štai, užgirdęs pilną mano prisirengimą, stebiesi.

Nutruko šneka. Nutruko mintįs. Lyg nutraukė jas kas. Pirmai to nei nesimatė, tik staiga išlindo ir nutraukė. Ir nejauku pasidarė.

– Kad tu manęs nemyli, – išlengvo, da galvodamas, pasakiau. Ir nusiminiau, kad tat esu pasakęs. Regis nereikėjo.

– Sėskiva, aiškiau pašnekėsiva, – patraukė mane ir pasodino greta savęs.

Bet tas jos pasakymas koks skubus, lyg ko užtiktas, buvo. Nesitikėjo, kad jai reikės taip pasakyti. Tečiau mano ano pasakymo, matyt, laukė.

– Tai tu sakai, kad aš tavęs nemyliu? – prispyrė klausti. – Iš kur gi tu matai? Kas tau toksai sakė?... Kad aš tavęs nemylėčiau, tai neičiau į tave per patį vidunaktį, – pradėjo pykti. Tiktai tas pyktis kažin kaip ne toks buvo. Toksai virpąs-drebąs, neaiškus.

– Aš gi manau, kad visdelto tu manęs nemyli... Tu myli Jastrebovą, burlioką! – staiga aštriai, tiesiai akysna jai pasakiau.

Atsitraukiau nuo jos, susinėriau rankas ir susimąsčiau. Visokios mintįs galvoje sukaliojosi. Iš jų vienas mišinys buvo. Jokios ištisos minties mano omenin neparėjo.

– Tu su tuo Jastrebovu tai ir ramumo neduodi, – ėmė ji man, nei trupučio mano tvirtinimu neužgauta, iškalbinėti. – Kaip jam Jastrebov, taip Jastrebov. Matyt nei valandėlės jo neužmiršti.. Gal tu į jį įsimylėjai, kad taip dažnai mini? – karčiai pašiepė.

Nieko daugiau neatsakiau. Neturėjau ko atsakyti.

– O tat, ką mačiau, visviena jai nesakysiu. Kentėsiu, nors suspaudęs širdį. Žiurėsiu da koksai galas bus, – nusprendžiau.

– Bet jis tavęs, tiesą pasakius, tai nemyli. Labai net nemyli...

139 psl.

– Žinai, Olesi, – vėl į mane meiliai prisitraukė ir sako nuliudusiu balseliu, – tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, – trukterėjo-suklupo. – Šiandien atėjau tau pasakyti, jog jis žino, kas jam akmeniu pakalon dryksterėjo... Tu jo užmušti norėjai? – paklausė prisivogdama ir indomiai man akysna žiurėdama.

– Ką tu sakai?! – pašokau.

– Nesigink. Žinau. Žino ir jis.

– Ką...?

– Tai, kad užmušti jo norėjai.

– Ne!... Ištiesų, – puoliau. Sukandau lupas.

– Taip?! – baisiai nusistebėjo. Pabalo visa, kaip drobė.

Nutilova ir kitas į kitą žiurėjova. Matėva, regis, aiškiai kitas kito sielą. Tiktai neilgai taip. Tarp mėlynų dumų prapuolė. Ir tarytum tuoj užmiršova, ką matėva.

– Jis tau keršys, – pradėjo ji smarkiai, pirma savo žvilgsnį šonan išsukusi. – Sakė: „Užmušiu aš jį, kaip šunį!”... Biaurus burliokas, – jau kitu balsu, – jam nesunku bus tat atlikti... Daėdė jis ir man... – kampan žvilgterėjo, lyg atsiminti ką stengdamasi. Sušuko jau atradusi. – Kad... jeigu nori išlikti gyvas ir manęs gaili, tai bėgkiva iš čia. Kuogreičiausiai, kad nerastų.

– Kuogreičiausiai... kuogreičiausiai, – pritariau, lac pro miegus. Mane kažin koks keistas snaudulys apėmė. Viskas man sukaliojosi, plaukiojo aplinkui. Plaukiojo ir ji ir Jastrebov ir aš. Visas kambarys, visas miestelis plaukiojo. Ir pasaulis plaukiojo.

– Žinai kur geriausiai važiuoti butų? Prusuosna... Ar tu turi kiek pinigų? – susirupino.

– Turiu, – atsakiau jau lyg nubusdamas.

– Daug?

– Gana bus kelionei.

– Kiek?

– Da ir pradžiai gyvenimo užteks.

– Bet kiek gi?

– Kiek pinigų? – visai nubudau.

– Taigi.

– Bus... bus apie... keturius šimtus, – perpus numažinau, o kam, tai nei nežinau.

140 psl.

– Tai užteks, kolei rasiva tenai kokį darbą... Tu moki vokiškai, galėsi pakliuti vargonininku į kokį kataliką kunigą. Gyvensiva, kaip ponai. Tenai lietuviškų kningų niekas nedraudžia. Skaitysiva, giedosiva, kiek tiktai norėsiva. Galų-gale, kada mano tėveliai atsileis ir pasiilgs manęs, galėsiva sugrįžti. Ar ne tiesą aš, broleli, sakau? – paėmė mane už rankos.

– Tiesa sesele! – umai nudžiugau ir pralinksmėjau, kada ji mane broleliu pavadino.

– Tai išgelbėsiu ją. Ji bus mano! Važiuosiu! Jau dabar bus viskas pabaigta.

Visos kančios ir abejonės liksis užpakalyj.

Pirmai, da kaip ji atėjo, tai ką aš galvojau, kas man rodėsi, tai ir iš galvos išdulkėjo Ar tiktai pasislėpė joje. Bet tuo laiku neminiau.

– Tai mat, mano broleli, – pasidarė ji švelni-lipšni, kaip katytė. – Galėsiva ir tuojau važiuoti. Nėra ko laukti. Reikia skubinties. Jastrebov kiekvieną valandą gali tave sutikti. Man daug ruošties nereiks, tiktai pasportas išsiimti. Išimsiu lengvai.

– Tai sakyk, sakyk, kada važiuosiva? – nekantriai klausiau. – Man irgi daug rengties nereikės.

– O kad ir sekantį šeštadienį. Galėsi?

– Galėsiu! – sutikau.

– Tai jau ir nutarėva. Galas.

– Fertig! – priduriau.

– Vadinasi šeštadienio naktį išvažiuosiva, o sekmadienį, šituo metu, galėsiva buti jau prie rubežiaus. Tai bus gerai. Penktadienio naktį aš da pas tave ateisiu. Pasišnekėsiva, kur susieiti prieš išvažiuosiant, ką daryti, ką imti su savimi ir tt... Dabar gi paskambink. Po tokio svarbaus ir didelio nutarimo reikia pasilinksminti, prasičiukinti kiek-nors, – užbaigė Kazė.

– Ką? – paklausiau keldamasi.

– Ar užmiršai? Pirmai juk prašiau? Suktinį. Paskum, ką pats norėsi.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kur Kazė pasiūlo Olesiui bėgti?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Laisvė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.