– Žinai, Olesi, – vėl į mane meiliai prisitraukė ir sako nuliudusiu balseliu, – tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, – trukterėjo-suklupo. – Šiandien atėjau tau pasakyti, jog jis žino, kas jam akmeniu pakalon dryksterėjo... Tu jo užmušti norėjai? – paklausė prisivogdama ir indomiai man akysna žiurėdama.
– Ką tu sakai?! – pašokau.
– Nesigink. Žinau. Žino ir jis.
– Ką...?
– Tai, kad užmušti jo norėjai.
– Ne!... Ištiesų, – puoliau. Sukandau lupas.
– Taip?! – baisiai nusistebėjo. Pabalo visa, kaip drobė.
Nutilova ir kitas į kitą žiurėjova. Matėva, regis, aiškiai kitas kito sielą. Tiktai neilgai taip. Tarp mėlynų dumų prapuolė. Ir tarytum tuoj užmiršova, ką matėva.
– Jis tau keršys, – pradėjo ji smarkiai, pirma savo žvilgsnį šonan išsukusi. – Sakė: „Užmušiu aš jį, kaip šunį!”... Biaurus burliokas, – jau kitu balsu, – jam nesunku bus tat atlikti... Daėdė jis ir man... – kampan žvilgterėjo, lyg atsiminti ką stengdamasi. Sušuko jau atradusi. – Kad... jeigu nori išlikti gyvas ir manęs gaili, tai bėgkiva iš čia. Kuogreičiausiai, kad nerastų.
– Kuogreičiausiai... kuogreičiausiai, – pritariau, lac pro miegus. Mane kažin koks keistas snaudulys apėmė. Viskas man sukaliojosi, plaukiojo aplinkui. Plaukiojo ir ji ir Jastrebov ir aš. Visas kambarys, visas miestelis plaukiojo. Ir pasaulis plaukiojo.
– Žinai kur geriausiai važiuoti butų? Prusuosna... Ar tu turi kiek pinigų? – susirupino.
– Turiu, – atsakiau jau lyg nubusdamas.
– Daug?
– Gana bus kelionei.
– Kiek?
– Da ir pradžiai gyvenimo užteks.
– Bet kiek gi?
– Kiek pinigų? – visai nubudau.
– Taigi.
– Bus... bus apie... keturius šimtus, – perpus numažinau, o kam, tai nei nežinau.
– Tai užteks, kolei rasiva tenai kokį darbą... Tu moki vokiškai, galėsi pakliuti vargonininku į kokį kataliką kunigą. Gyvensiva, kaip ponai. Tenai lietuviškų kningų niekas nedraudžia. Skaitysiva, giedosiva, kiek tiktai norėsiva. Galų-gale, kada mano tėveliai atsileis ir pasiilgs manęs, galėsiva sugrįžti. Ar ne tiesą aš, broleli, sakau? – paėmė mane už rankos.
– Tiesa sesele! – umai nudžiugau ir pralinksmėjau, kada ji mane broleliu pavadino.
– Tai išgelbėsiu ją. Ji bus mano! Važiuosiu! Jau dabar bus viskas pabaigta.
Visos kančios ir abejonės liksis užpakalyj.
Pirmai, da kaip ji atėjo, tai ką aš galvojau, kas man rodėsi, tai ir iš galvos išdulkėjo Ar tiktai pasislėpė joje. Bet tuo laiku neminiau.
– Tai mat, mano broleli, – pasidarė ji švelni-lipšni, kaip katytė. – Galėsiva ir tuojau važiuoti. Nėra ko laukti. Reikia skubinties. Jastrebov kiekvieną valandą gali tave sutikti. Man daug ruošties nereiks, tiktai pasportas išsiimti. Išimsiu lengvai.
– Tai sakyk, sakyk, kada važiuosiva? – nekantriai klausiau. – Man irgi daug rengties nereikės.
– O kad ir sekantį šeštadienį. Galėsi?
– Galėsiu! – sutikau.
– Tai jau ir nutarėva. Galas.
– Fertig! – priduriau.
– Vadinasi šeštadienio naktį išvažiuosiva, o sekmadienį, šituo metu, galėsiva buti jau prie rubežiaus. Tai bus gerai. Penktadienio naktį aš da pas tave ateisiu. Pasišnekėsiva, kur susieiti prieš išvažiuosiant, ką daryti, ką imti su savimi ir tt... Dabar gi paskambink. Po tokio svarbaus ir didelio nutarimo reikia pasilinksminti, prasičiukinti kiek-nors, – užbaigė Kazė.
– Ką? – paklausiau keldamasi.
– Ar užmiršai? Pirmai juk prašiau? Suktinį. Paskum, ką pats norėsi.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Kazė pasiūlo Olesiui bėgti?
Rašiniui: Laisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.