Kuprelis141 psl. · apie 5 min.
XXXI dalis77% kūrinio
141 psl.

Man skambinant ji išėjo šokti. Šoko įsisprendusi, sukinėjosi po visą aslą, plojo delnais ir kvatojosi. Skambinau smarkiai. Galvą atsukęs žiurėjau į ją, kaip rožę paraudonavusią ir sukaitusią.

Šoko apie pusvalandį, kolei visai sušilo-sukaito.

– Gana jau! – puolė ant kėdės.

Išsitraukusi nosinę ėmė vėdinties. Net plaukai jai bešokant išsileido. Gražiai apdengė kaklą, pečius. Ant akių, ant krutinės nugriuvo. Kiek pasivėdinusi pradėjo juos taisyti. Dailiai piršteliais suėmė, iškėlė augštyn, ant galvos. Kaip taip rankas pakėlė, liemenėlis išsitiesė-išsilinko; augšta-apvalaini krutinė siubavo-kilnojosi. Pašokau nuo fortepijono. Priėjau į ją. Apskabinau pusiau ir stipriai priglaudęs į save skubiai pabučiavau.

– Eik da paskambink ką-nors. Prieš kelionę man, – lengvai mane nuo savęs atastumė.

Vienok da kartą ją pabučiavau ir nuėjęs užskambinau Raineke’s Farandal. Paskum da keletą gražių dalykų. Ji klausėsi atidžiai, užsimiršusi. Tarytum tat begalo jai brangu buvo. Sekė kiekvieną muzikos garsą, kiekvieną perėjimą.

Atsistojo. Priėjo „sudieu” pasakyti.

– Sudieu, broleli. Dienelė netoli. Namon jau laikas.

– Pabuk da truputėlį. Palauk. Daugiau paskambinsiu.

– Nek, negaliu. Sudieu!

Palydėjau visą kelią.

– Sugrįžo ji, sugrįžo meilė, sugrįžo skaisčios dienos, – sprendžiau be abejonės.

Laukiau penktadienio ir rengiaus-ruošiaus kelionėn – naujan gyveniman.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.