Kuprelis141-142 psl. · apie 5 min.
XXXI dalis77% kūrinio
141 psl.

Man skambinant ji išėjo šokti. Šoko įsisprendusi, sukinėjosi po visą aslą, plojo delnais ir kvatojosi. Skambinau smarkiai. Galvą atsukęs žiurėjau į ją, kaip rožę paraudonavusią ir sukaitusią.

Šoko apie pusvalandį, kolei visai sušilo-sukaito.

– Gana jau! – puolė ant kėdės.

Išsitraukusi nosinę ėmė vėdinties. Net plaukai jai bešokant išsileido. Gražiai apdengė kaklą, pečius. Ant akių, ant krutinės nugriuvo. Kiek pasivėdinusi pradėjo juos taisyti. Dailiai piršteliais suėmė, iškėlė augštyn, ant galvos. Kaip taip rankas pakėlė, liemenėlis išsitiesė-išsilinko; augšta-apvalaini krutinė siubavo-kilnojosi. Pašokau nuo fortepijono. Priėjau į ją. Apskabinau pusiau ir stipriai priglaudęs į save skubiai pabučiavau.

– Eik da paskambink ką-nors. Prieš kelionę man, – lengvai mane nuo savęs atastumė.

Vienok da kartą ją pabučiavau ir nuėjęs užskambinau Raineke’s Farandal. Paskum da keletą gražių dalykų. Ji klausėsi atidžiai, užsimiršusi. Tarytum tat begalo jai brangu buvo. Sekė kiekvieną muzikos garsą, kiekvieną perėjimą.

Atsistojo. Priėjo „sudieu” pasakyti.

– Sudieu, broleli. Dienelė netoli. Namon jau laikas.

– Pabuk da truputėlį. Palauk. Daugiau paskambinsiu.

– Nek, negaliu. Sudieu!

Palydėjau visą kelią.

– Sugrįžo ji, sugrįžo meilė, sugrįžo skaisčios dienos, – sprendžiau be abejonės.

Laukiau penktadienio ir rengiaus-ruošiaus kelionėn – naujan gyveniman.

XXXII dalis

142 psl.

Kazė penktadienio naktį atėjo da prieš vienuoliktą. Anksčiau, kaip ir sakiusi buvo.

Buvo nuliudusi, begalo susirupinusi. Niekados da nebuvau matęs jos taip liudnos. Aš gi buvau neišpasakytai linksmas. Kad regis bučiau įmanęs, tai bučiau išsinešęs fortepijoną ant stogo ir tenai skambinęs. Skambinčiau, dainuočiau ir šokinėčiau, kad visi girdėtų ir matytų. Skraidyčiau nuo vieno namo ant kito. Kažin kur regis pakilčiau. Pačiais padebesiais. Ir visus debesius ant žemės nudraskyčiau. Mėnulį nustvėręs ežeran blokščiau, prigirdyčiau. Kalnus viena ranka išvartyčiau. Visą bažnyčią ant vieno piršto pakeičiau.

Ji gi inėjo grinčion bailiai-nedrąsiai, tarytum pirmą kartą. Inėjusi tuojau atsisėdo ir nieko nepasakė. Su manimi net pasisveikinti užmiršo.

– Na, ir aš jau prisirengiau. Nors dabar važiuoti galiu, – linksmai, juokdamasi gyriaus.

– Gerai, – linkterėjo galva.

– Tu gi jau, sesulyte, mažoji paukštele, prisirengei? – klausiu šale atsisėdęs.

– Jau, – vėl linkterėjo.

– Tai rytoj važiuosiva-kraustysivos?

– Va, – taip-pat linkterėjo.

– Į vieną dieną nei pagamų čia mudviejų neliks?

– Ne.

– O ar nejieškos-nesivys kas?

– Gal.

– Bet tu išblyškai, sublogai per tas dienas. Kodel taip?

– Nežinau.

– Kodel nežinai? – juokauju-klausiu.

– Nežinau, – vis taip-pat atsako.

– Ir šiandien kodel nuliudusi?

– Liudna man.

– Kas graudena?

– Kelionė.

– Gal važiuoti nenori?

– Nek, noriu.

– Tai kam liudėti?

– Liudna... gaila....

– Ko?

– Visų... ta.... – greitai susigriebė, į mane nusigandusi žvilgterėjo.

Man kažin kodel kraujas galvon dilgterėjo.

– Ar manęs gaila?

– Ta... vęs, – atsiduso.

Pasijaučiau, kad mano veidai šalti pasidarė, bet visviena buvo linksma.

– Kam manęs gailėti?

– Delto, kad mylėjau.

– Juk ir paskum mylėsi?

– Paskum?...

– Da geriau galėsi mylėti: tėveliai nedraus, niekas nekliudys. Ir aš labiau tave mylėsiu.

– Mylėsi mane?

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.