– Neapsakytai. Dieną, naktį busiu su tavimi. Dainuosiu-liuliuosiu, migdysiu saldžiai. Bus malonu-malonu ir gera-gera!
– Paskambink ką-nors. Man sunku.... Aš negaliu... negaliu, broleli!...
Skubinai paėmiau skambinti. Išrinkau švelnų, tylų valsą. Ji griežiant, regis matai, kaip leidžiasi saulelė, užteka kitoje pusėje mėnulis, vėjas nutįla ir išlengvo banguoja javų marės; pritaria-banguoja ir girios šlamėsys, ir liudna-svaigulinga lakštingalės dainelė bangomis plaukia per pievas, per laukus. Visas vakaras, visa gamta, rodosi, supasi-linguoja. Supasi ir oras apdrungęs-aptemęs ir pradeda danguje žvaigždelės mirkčioti.
Atsikreipiau į ją.
Josios akelės pilnos ašarų. Spindi-žvilga tos ašarėlės, kaip rasa ant jaunosios žolytės.
– Kad liudnas-griaudus tas valsas. Linksmesnio ką parink. Man ir taip negera... Linksmaus ką, Olesi, paimk, – paprašė rankeles laužydama.
Ką tiktai turėjau linksmo ir gražaus, viską išskambinau, visus tuos dalykus.
– Gražiai tu skambini, gražiai, broleli. Klausyčiau, regis, ir klausyčiau, – tarė jau atguvusiu balseliu.
– Eik į mane, gana jau skambinti, pasišnekėsiva apie kelionę. Pasitarsiva bendrai.
Atėjau. Susisėdova greta. Apsiskabinova švelniai-lengvai.
– Tai ką, apie kelionę šnekėsiva? – klausiu, bet kad apie ją šnekėti man nelabai ir norėjosi. Tylomis, nei žodelio netariant, kur-kas maloniau sėdėti.
– Kad ir tos kelionės nebutų, geriau butų, – galvoju.
– Šnekėsiva, kaipgi.
– Tai pradėkiva.
– Aš sakau, kad paimsiu du pagalviu, savo geresnius rubus, baltarubius ir daugiau nič-nieko, – sako Kazytė. – Tu gi gali viską palikti...
– Gal parduoti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.