Kuprelis142-144 psl. · apie 5 min.
XXXII dalis78% kūrinio
142 psl.

Kazė penktadienio naktį atėjo da prieš vienuoliktą. Anksčiau, kaip ir sakiusi buvo.

Buvo nuliudusi, begalo susirupinusi. Niekados da nebuvau matęs jos taip liudnos. Aš gi buvau neišpasakytai linksmas. Kad regis bučiau įmanęs, tai bučiau išsinešęs fortepijoną ant stogo ir tenai skambinęs. Skambinčiau, dainuočiau ir šokinėčiau, kad visi girdėtų ir matytų. Skraidyčiau nuo vieno namo ant kito. Kažin kur regis pakilčiau. Pačiais padebesiais. Ir visus debesius ant žemės nudraskyčiau. Mėnulį nustvėręs ežeran blokščiau, prigirdyčiau. Kalnus viena ranka išvartyčiau. Visą bažnyčią ant vieno piršto pakeičiau.

Ji gi inėjo grinčion bailiai-nedrąsiai, tarytum pirmą kartą. Inėjusi tuojau atsisėdo ir nieko nepasakė. Su manimi net pasisveikinti užmiršo.

– Na, ir aš jau prisirengiau. Nors dabar važiuoti galiu, – linksmai, juokdamasi gyriaus.

– Gerai, – linkterėjo galva.

– Tu gi jau, sesulyte, mažoji paukštele, prisirengei? – klausiu šale atsisėdęs.

– Jau, – vėl linkterėjo.

– Tai rytoj važiuosiva-kraustysivos?

– Va, – taip-pat linkterėjo.

– Į vieną dieną nei pagamų čia mudviejų neliks?

– Ne.

– O ar nejieškos-nesivys kas?

– Gal.

– Bet tu išblyškai, sublogai per tas dienas. Kodel taip?

– Nežinau.

– Kodel nežinai? – juokauju-klausiu.

– Nežinau, – vis taip-pat atsako.

– Ir šiandien kodel nuliudusi?

– Liudna man.

– Kas graudena?

– Kelionė.

– Gal važiuoti nenori?

– Nek, noriu.

– Tai kam liudėti?

– Liudna... gaila....

– Ko?

– Visų... ta.... – greitai susigriebė, į mane nusigandusi žvilgterėjo.

Man kažin kodel kraujas galvon dilgterėjo.

– Ar manęs gaila?

– Ta... vęs, – atsiduso.

Pasijaučiau, kad mano veidai šalti pasidarė, bet visviena buvo linksma.

– Kam manęs gailėti?

– Delto, kad mylėjau.

– Juk ir paskum mylėsi?

– Paskum?...

– Da geriau galėsi mylėti: tėveliai nedraus, niekas nekliudys. Ir aš labiau tave mylėsiu.

– Mylėsi mane?

143 psl.

– Neapsakytai. Dieną, naktį busiu su tavimi. Dainuosiu-liuliuosiu, migdysiu saldžiai. Bus malonu-malonu ir gera-gera!

– Paskambink ką-nors. Man sunku.... Aš negaliu... negaliu, broleli!...

Skubinai paėmiau skambinti. Išrinkau švelnų, tylų valsą. Ji griežiant, regis matai, kaip leidžiasi saulelė, užteka kitoje pusėje mėnulis, vėjas nutįla ir išlengvo banguoja javų marės; pritaria-banguoja ir girios šlamėsys, ir liudna-svaigulinga lakštingalės dainelė bangomis plaukia per pievas, per laukus. Visas vakaras, visa gamta, rodosi, supasi-linguoja. Supasi ir oras apdrungęs-aptemęs ir pradeda danguje žvaigždelės mirkčioti.

Atsikreipiau į ją.

Josios akelės pilnos ašarų. Spindi-žvilga tos ašarėlės, kaip rasa ant jaunosios žolytės.

– Kad liudnas-griaudus tas valsas. Linksmesnio ką parink. Man ir taip negera... Linksmaus ką, Olesi, paimk, – paprašė rankeles laužydama.

Ką tiktai turėjau linksmo ir gražaus, viską išskambinau, visus tuos dalykus.

– Gražiai tu skambini, gražiai, broleli. Klausyčiau, regis, ir klausyčiau, – tarė jau atguvusiu balseliu.

– Eik į mane, gana jau skambinti, pasišnekėsiva apie kelionę. Pasitarsiva bendrai.

Atėjau. Susisėdova greta. Apsiskabinova švelniai-lengvai.

– Tai ką, apie kelionę šnekėsiva? – klausiu, bet kad apie ją šnekėti man nelabai ir norėjosi. Tylomis, nei žodelio netariant, kur-kas maloniau sėdėti.

– Kad ir tos kelionės nebutų, geriau butų, – galvoju.

– Šnekėsiva, kaipgi.

– Tai pradėkiva.

– Aš sakau, kad paimsiu du pagalviu, savo geresnius rubus, baltarubius ir daugiau nič-nieko, – sako Kazytė. – Tu gi gali viską palikti...

– Gal parduoti?

144 psl.

– O kam? Čionai ar sukrausi, ar padesi pas ką. Nereikia, mat, nieko daryti, kad butų aišku... Nieko niekam nesakyti ir nesikeresnoti su savo daiktais... Geriau dagi taip palikti. Nieko nedarius. Tu pasiimk tiktai brangesnius savo daiktus, gaidas, kningas kokias, ką. Užteks. Tenai prisigyvensiva. O Prusuose da geriau, sako, viskas... Reikia žiurėti, kad butų lengva kelionėje, kad paskum neprisieitų išmesti ko nereikalingo... Tai tu, surišęs imamus daiktus į ryšulį, žinai kur ateisi? – Balselis vis lygus, vienodas. Šneka atsargiai žodį po žodžio statydama. Kartais ko susigriebia.

– O kur?

– Ateisi karklynėlin, ką prie galo ežero; netoli nuo vieškelio. Ateik apie pačią dvyliktą. Lig dienai kur jau nudumsiva! Tuojau ir aš tenai ateisiu. Tiktai, susimildamas, nesivėluok ir peranksti neik, kad neprisieitų laukti ilgai.... Mus paimti ir nuvežti į stotį atvažiuos Irša. Aš pati jį sušnekėjau.

– Viską padarysiu, kaip sakai, sesyte.

Prisiglaudė į mane labiau. Glosto delneliu veidą ir sako, taria kiekvieną žodelį vis taip-pat išlėto, apgalvodama.

– Tuos pinigus, kuriuos sakaisi turįs, atiduok man. Jiems bus geriau pas mane...

– Jiems ir pas mane bus gerai. Nesupelės mano kešenėje, – juokiuosi nieko nebodamas.

– Klausyk, – krupterėjo jos balsas, – bus daug geriau, jeigu jie bus pas mane.

Tau pačiam bus geriau. Tai del tavęs aš sakau. Juk atmink, kad Jastrebov, kaip nors suuostęs apie mudviejų kelionę, gali ateiti į tave ir atimti juos. Kas jam regis. Nieko nepadarysi, primuš, o atims. Tada ir išvažiuok, jeigu nori. Griaušies, manęs nepaklausęs.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.