– Neapsakytai. Dieną, naktį busiu su tavimi. Dainuosiu-liuliuosiu, migdysiu saldžiai. Bus malonu-malonu ir gera-gera!
– Paskambink ką-nors. Man sunku.... Aš negaliu... negaliu, broleli!...
Skubinai paėmiau skambinti. Išrinkau švelnų, tylų valsą. Ji griežiant, regis matai, kaip leidžiasi saulelė, užteka kitoje pusėje mėnulis, vėjas nutįla ir išlengvo banguoja javų marės; pritaria-banguoja ir girios šlamėsys, ir liudna-svaigulinga lakštingalės dainelė bangomis plaukia per pievas, per laukus. Visas vakaras, visa gamta, rodosi, supasi-linguoja. Supasi ir oras apdrungęs-aptemęs ir pradeda danguje žvaigždelės mirkčioti.
Atsikreipiau į ją.
Josios akelės pilnos ašarų. Spindi-žvilga tos ašarėlės, kaip rasa ant jaunosios žolytės.
– Kad liudnas-griaudus tas valsas. Linksmesnio ką parink. Man ir taip negera... Linksmaus ką, Olesi, paimk, – paprašė rankeles laužydama.
Ką tiktai turėjau linksmo ir gražaus, viską išskambinau, visus tuos dalykus.
– Gražiai tu skambini, gražiai, broleli. Klausyčiau, regis, ir klausyčiau, – tarė jau atguvusiu balseliu.
– Eik į mane, gana jau skambinti, pasišnekėsiva apie kelionę. Pasitarsiva bendrai.
Atėjau. Susisėdova greta. Apsiskabinova švelniai-lengvai.
– Tai ką, apie kelionę šnekėsiva? – klausiu, bet kad apie ją šnekėti man nelabai ir norėjosi. Tylomis, nei žodelio netariant, kur-kas maloniau sėdėti.
– Kad ir tos kelionės nebutų, geriau butų, – galvoju.
– Šnekėsiva, kaipgi.
– Tai pradėkiva.
– Aš sakau, kad paimsiu du pagalviu, savo geresnius rubus, baltarubius ir daugiau nič-nieko, – sako Kazytė. – Tu gi gali viską palikti...
– Gal parduoti?
– O kam? Čionai ar sukrausi, ar padesi pas ką. Nereikia, mat, nieko daryti, kad butų aišku... Nieko niekam nesakyti ir nesikeresnoti su savo daiktais... Geriau dagi taip palikti. Nieko nedarius. Tu pasiimk tiktai brangesnius savo daiktus, gaidas, kningas kokias, ką. Užteks. Tenai prisigyvensiva. O Prusuose da geriau, sako, viskas... Reikia žiurėti, kad butų lengva kelionėje, kad paskum neprisieitų išmesti ko nereikalingo... Tai tu, surišęs imamus daiktus į ryšulį, žinai kur ateisi? – Balselis vis lygus, vienodas. Šneka atsargiai žodį po žodžio statydama. Kartais ko susigriebia.
– O kur?
– Ateisi karklynėlin, ką prie galo ežero; netoli nuo vieškelio. Ateik apie pačią dvyliktą. Lig dienai kur jau nudumsiva! Tuojau ir aš tenai ateisiu. Tiktai, susimildamas, nesivėluok ir peranksti neik, kad neprisieitų laukti ilgai.... Mus paimti ir nuvežti į stotį atvažiuos Irša. Aš pati jį sušnekėjau.
– Viską padarysiu, kaip sakai, sesyte.
Prisiglaudė į mane labiau. Glosto delneliu veidą ir sako, taria kiekvieną žodelį vis taip-pat išlėto, apgalvodama.
– Tuos pinigus, kuriuos sakaisi turįs, atiduok man. Jiems bus geriau pas mane...
– Jiems ir pas mane bus gerai. Nesupelės mano kešenėje, – juokiuosi nieko nebodamas.
– Klausyk, – krupterėjo jos balsas, – bus daug geriau, jeigu jie bus pas mane.
Tau pačiam bus geriau. Tai del tavęs aš sakau. Juk atmink, kad Jastrebov, kaip nors suuostęs apie mudviejų kelionę, gali ateiti į tave ir atimti juos. Kas jam regis. Nieko nepadarysi, primuš, o atims. Tada ir išvažiuok, jeigu nori. Griaušies, manęs nepaklausęs.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.