– O kam? Čionai ar sukrausi, ar padesi pas ką. Nereikia, mat, nieko daryti, kad butų aišku... Nieko niekam nesakyti ir nesikeresnoti su savo daiktais... Geriau dagi taip palikti. Nieko nedarius. Tu pasiimk tiktai brangesnius savo daiktus, gaidas, kningas kokias, ką. Užteks. Tenai prisigyvensiva. O Prusuose da geriau, sako, viskas... Reikia žiurėti, kad butų lengva kelionėje, kad paskum neprisieitų išmesti ko nereikalingo... Tai tu, surišęs imamus daiktus į ryšulį, žinai kur ateisi? – Balselis vis lygus, vienodas. Šneka atsargiai žodį po žodžio statydama. Kartais ko susigriebia.
– O kur?
– Ateisi karklynėlin, ką prie galo ežero; netoli nuo vieškelio. Ateik apie pačią dvyliktą. Lig dienai kur jau nudumsiva! Tuojau ir aš tenai ateisiu. Tiktai, susimildamas, nesivėluok ir peranksti neik, kad neprisieitų laukti ilgai.... Mus paimti ir nuvežti į stotį atvažiuos Irša. Aš pati jį sušnekėjau.
– Viską padarysiu, kaip sakai, sesyte.
Prisiglaudė į mane labiau. Glosto delneliu veidą ir sako, taria kiekvieną žodelį vis taip-pat išlėto, apgalvodama.
– Tuos pinigus, kuriuos sakaisi turįs, atiduok man. Jiems bus geriau pas mane...
– Jiems ir pas mane bus gerai. Nesupelės mano kešenėje, – juokiuosi nieko nebodamas.
– Klausyk, – krupterėjo jos balsas, – bus daug geriau, jeigu jie bus pas mane.
Tau pačiam bus geriau. Tai del tavęs aš sakau. Juk atmink, kad Jastrebov, kaip nors suuostęs apie mudviejų kelionę, gali ateiti į tave ir atimti juos. Kas jam regis. Nieko nepadarysi, primuš, o atims. Tada ir išvažiuok, jeigu nori. Griaušies, manęs nepaklausęs.
– Nieko, Kazyte, esu vyras, Jastrebovą da apgalėti galiu, – vis juokiuosi. – O jeigu jau jis toks milžinas, kad įstengs per mano grinčios slenkstį peržengti, tai aš tai dienai išsinešiu kur kitur. Nebusiu namie. Galiu pernakvoti kur krumuose įlindęs. Nesuuos jis mano pėdų, ne toks jau puikus skalikas.
Pasergėjau, kad man taip baigiant, jos veideliai paraudo ir apie lupas trukčioti pradėjo.
– Mudu dabar visviena, kaip pats su pačia, o vyrų pinigai paprastai moterų ižde guli. Ir visados taip... O da jeigu kelionėje mudu kas užpultų, tai tuojau tave, ne mane kratytų, pas tave pinigų jieškotų. Tai jeigu jie pas mane butų, tai ir liktų.
– Aš manau, jog ir vagįs žino, kad vyrai laiko savo pinigus moterų ižde. Jie tokiuo budu tave, ne mane kratytų, juokiuosi ir gana.
– Jie gi pamatytų, kad jauni esava, kad da nesusižiedavę...
– O kas jiems galvoj! Pamatytų, važiuoja vyriškis su moteriške, tai tur-but vyras su pačia. Vadinas jos kešenėje pinigai.
– Eik jau! Tu vien erzini mane. Matyt važiuoti negalvoji, – staiga aiškiai supyko.
Mačiau, jog visai nuvarginau ją savo juokavimu, bet man linksma buvo. Stengėsi ir ji kartkartėmis nusišypsoti, bet tiktai veidelis sukrutėdavo, o akyse buvo liudna ir griaudu. Rodėsi, kad ją baisiai kas slėgia-vargina; sunkus akmuo širdį užgulė.
– Kiek gi tau duoti? – nusileidau.
– Kad jau taip nenori, netiki manim, tai neduok. Nereikia man, tebuna pas tave...
– Aš noriu tau duoti, tiktai klausiu kiek?
– Kaip gi kiek? Gi visus.
– Ar nebus perdaug?
– Tu vis juokauji. Nekenčiu...
– Visai ne. Pusė tegul bus pas mane, o pusė pas tave.
– Tai jau geriau visus turėk pas save. Nenoriu...
– Tu nesupranti manęs, – negaliu nustoti juokavęs. – Jei bus pusė pas mane, o pusė pas tave ir jei užpuolę vagįs nuo mudviejų kurio atims, tai vis liks du šimtu.
– Nenoriu, nenoriu! Turėk visus.
– Tai jau visus atiduosiu. Nepyk, sesele.
Išėmiau iš skrynutės, ataskaičiau ir padaviau.
– Ačiu tau, broleli, ačiu! Senai jau taip reikėjo, o tu vis mane erzini, – lyg pralinksmėjo. Pinigus surišė skepetaitėn. Paslėpė.
– Tai dabar turiva po pusę. Lygiai po pusę.
– Kaip tai? – nusistebėjo.
– Gi pas mane keturi šimtai ir pas tave keturi.
– Mat koksai tu melagis, – pabarė.
– O tų nenorėsi nuo manęs atimti? – juokiuosi-klausiu.
– Gek gaila butų, kad ir tie nežutų.
– Tet! Tegul sau žųva.
– Tegul sau... Tegul lieka... O už tuos ačiu!
– Kodel tu man už juos „ačiu” sakai? – nusiminiau valandėlei.
– Todel, kad sunku buvo iškrapštyti.
– Visai nesunku, aš tiktai juokavau.
– Tai užtat, kad juokavai..
– Gal ir verta?...
– Kur gi ne. Net supykti man prisiėjo.
Aš, vos tik atvažiavęs Skruzdynuosna, gavau nuo pono Šilinskio septynius šimtus rublių. Buvo tai tie pinigai, visas turtas mano tėvo, kuriuos jis man mirdamas paliko. Bet aš apie juos ligtolei nieko nežinojau. Jis paliko juos Šilinskiui, savo ponui, kad tasai man atiduotų, kaip jau busiu suaugęs.
– Kad man jaunesniam butų atidavę, butų buvę geriau, bučiau pasimokinęs, – nekartą su gailesčiu galvojau. – Dabar gi kas? Netaip jie man reikalingi...
– Tai žiurėk, Olesi, rytoj apie dvyliktą. Neužmiršk. Tu toksai, kad ir užmiršti gali. Gali da neateiti. Tu keistas, labai keistas žmogelis. Netoks, kaip kiti. Ne vyras... Lėnas, nedrąsus, lyg mergiotė kokia.
– Ar negerai tat?
– Žinoma, kad ne kaip...
– Kad aš negaliu buti kitokiu, negaliu buti, kaip kiti.
– Kad tu visai kitoks, visai. Ne vyras, ne berniokas.
– Ką padarysi, kad aš toks...
– Taigi... taigi...
– Man šiandien va linksma, gera, tai aš, rodosi, kažin ką padaryčiau.
– Ir nepadarytum.
– Viską augštyn galvom apversčiau.
– Ne, broleli, neapverstumei. Tau tik taip regis, bet tu neapverstumei.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.