– Nieko, Kazyte, esu vyras, Jastrebovą da apgalėti galiu, – vis juokiuosi. – O jeigu jau jis toks milžinas, kad įstengs per mano grinčios slenkstį peržengti, tai aš tai dienai išsinešiu kur kitur. Nebusiu namie. Galiu pernakvoti kur krumuose įlindęs. Nesuuos jis mano pėdų, ne toks jau puikus skalikas.
Pasergėjau, kad man taip baigiant, jos veideliai paraudo ir apie lupas trukčioti pradėjo.
– Mudu dabar visviena, kaip pats su pačia, o vyrų pinigai paprastai moterų ižde guli. Ir visados taip... O da jeigu kelionėje mudu kas užpultų, tai tuojau tave, ne mane kratytų, pas tave pinigų jieškotų. Tai jeigu jie pas mane butų, tai ir liktų.
– Aš manau, jog ir vagįs žino, kad vyrai laiko savo pinigus moterų ižde. Jie tokiuo budu tave, ne mane kratytų, juokiuosi ir gana.
– Jie gi pamatytų, kad jauni esava, kad da nesusižiedavę...
– O kas jiems galvoj! Pamatytų, važiuoja vyriškis su moteriške, tai tur-but vyras su pačia. Vadinas jos kešenėje pinigai.
– Eik jau! Tu vien erzini mane. Matyt važiuoti negalvoji, – staiga aiškiai supyko.
Mačiau, jog visai nuvarginau ją savo juokavimu, bet man linksma buvo. Stengėsi ir ji kartkartėmis nusišypsoti, bet tiktai veidelis sukrutėdavo, o akyse buvo liudna ir griaudu. Rodėsi, kad ją baisiai kas slėgia-vargina; sunkus akmuo širdį užgulė.
– Kiek gi tau duoti? – nusileidau.
– Kad jau taip nenori, netiki manim, tai neduok. Nereikia man, tebuna pas tave...
– Aš noriu tau duoti, tiktai klausiu kiek?
– Kaip gi kiek? Gi visus.
– Ar nebus perdaug?
– Tu vis juokauji. Nekenčiu...
– Visai ne. Pusė tegul bus pas mane, o pusė pas tave.
– Tai jau geriau visus turėk pas save. Nenoriu...
– Tu nesupranti manęs, – negaliu nustoti juokavęs. – Jei bus pusė pas mane, o pusė pas tave ir jei užpuolę vagįs nuo mudviejų kurio atims, tai vis liks du šimtu.
– Nenoriu, nenoriu! Turėk visus.
– Tai jau visus atiduosiu. Nepyk, sesele.
Išėmiau iš skrynutės, ataskaičiau ir padaviau.
– Ačiu tau, broleli, ačiu! Senai jau taip reikėjo, o tu vis mane erzini, – lyg pralinksmėjo. Pinigus surišė skepetaitėn. Paslėpė.
– Tai dabar turiva po pusę. Lygiai po pusę.
– Kaip tai? – nusistebėjo.
– Gi pas mane keturi šimtai ir pas tave keturi.
– Mat koksai tu melagis, – pabarė.
– O tų nenorėsi nuo manęs atimti? – juokiuosi-klausiu.
– Gek gaila butų, kad ir tie nežutų.
– Tet! Tegul sau žųva.
– Tegul sau... Tegul lieka... O už tuos ačiu!
– Kodel tu man už juos „ačiu” sakai? – nusiminiau valandėlei.
– Todel, kad sunku buvo iškrapštyti.
– Visai nesunku, aš tiktai juokavau.
– Tai užtat, kad juokavai..
– Gal ir verta?...
– Kur gi ne. Net supykti man prisiėjo.
Aš, vos tik atvažiavęs Skruzdynuosna, gavau nuo pono Šilinskio septynius šimtus rublių. Buvo tai tie pinigai, visas turtas mano tėvo, kuriuos jis man mirdamas paliko. Bet aš apie juos ligtolei nieko nežinojau. Jis paliko juos Šilinskiui, savo ponui, kad tasai man atiduotų, kaip jau busiu suaugęs.
– Kad man jaunesniam butų atidavę, butų buvę geriau, bučiau pasimokinęs, – nekartą su gailesčiu galvojau. – Dabar gi kas? Netaip jie man reikalingi...
– Tai žiurėk, Olesi, rytoj apie dvyliktą. Neužmiršk. Tu toksai, kad ir užmiršti gali. Gali da neateiti. Tu keistas, labai keistas žmogelis. Netoks, kaip kiti. Ne vyras... Lėnas, nedrąsus, lyg mergiotė kokia.
– Ar negerai tat?
– Žinoma, kad ne kaip...
– Kad aš negaliu buti kitokiu, negaliu buti, kaip kiti.
– Kad tu visai kitoks, visai. Ne vyras, ne berniokas.
– Ką padarysi, kad aš toks...
– Taigi... taigi...
– Man šiandien va linksma, gera, tai aš, rodosi, kažin ką padaryčiau.
– Ir nepadarytum.
– Viską augštyn galvom apversčiau.
– Ne, broleli, neapverstumei. Tau tik taip regis, bet tu neapverstumei.
– Kažin... kažin... – pats paabejojau. Susimąsčiau.
– Apversčiau, sesyte! – sušukau.
– Ne, ne, broleli!
– Ar tai aš silpnas?
– Taip! – gailiai ir giliai atsiduso. Galvelę palenkė. Lyg kur toli, lyg kokion bedugnėn nugrimzdo.
Nusekiau tarytum ir aš paskui. Ir tą bedugnę pamačiau. Juodą-juodą. Vienam krašte ji, kitam aš stoviu. Kitas į kitą žiuriva. O po kojomis bedugnė. Ir man da linksmiau pasidarė. Šokčiau regis per ją...
– Tai jau rytoj išvažiuosiva. Išbrisiva iš šitos balos, – sako ji vis ten žiurėdama. – Paliksiva savo pažįstamus, blogus ir gerus žmones. Blogi visi buvo, geras gal tiktai vienas... Pamatysiva kitus kraštus. Nepažįstamus, neregėtus da... Gaila, gaila deltog... – užbaigė tylom, nutęsdama. Į langą akeles nukreipė. Paskambink man prieš kelionę maršą. Smarkų ir linksmą tiktai.
– Ar jau eisi? Pabuk da truputėlį, palauk, sesele! – nustvėriau jos ranką. – Aš noriu, kad tu šiandien ilgai-ilgai, begalo ilgai su manim pabutumei. Man šiandien taip linksma, o tu išeisi, aš nuliusiu...
– Nuliusi... Bet tu neliudėk, linksmas buk.
– Negaliu be tavęs linksmas buti.
– Buk... Reikės buti... Ne!... Jau aš einu.
– Da nors truputėlį! Kelias minutėles!
– Skambink. Aš pabusiu, kolei skambinsi.
Atsisėdau skambinti. Stengiaus išlengvo, pamažėl. Tą maršą pabaigęs, ėmiau kitą.
– Gana. Daugiau nereikia.
– Kodel taip skubinies? Diena da toli.
– Negaliu ilgiau... Visai negaliu.
– Aš gražesnį paskambinsiu.
– Sudieu!... Palydėk mane.
Mečiau skambinęs. Užsidėjau kepurę, paėmiau lazdą.
– Tai palydėsiu. Paskutinį jau kartą! – linksmas sušukau.
Ji, perėjusi slenkstį, da atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Paskum kitą kartą iš kitos pusės.
Ėjova pamažėl, vos-vos kojas statydamu. Kiekvienas žingsnis buvo brangus. Nesiskubino ir ji šiandien. Pirmai budavo greitai eina; negalėdavau su ja sutaikyti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.