Kuprelis147-148 psl. · apie 5 min.
XXXII dalis80% kūrinio
147 psl.

– Kažin... kažin... – pats paabejojau. Susimąsčiau.

– Apversčiau, sesyte! – sušukau.

– Ne, ne, broleli!

– Ar tai aš silpnas?

– Taip! – gailiai ir giliai atsiduso. Galvelę palenkė. Lyg kur toli, lyg kokion bedugnėn nugrimzdo.

Nusekiau tarytum ir aš paskui. Ir tą bedugnę pamačiau. Juodą-juodą. Vienam krašte ji, kitam aš stoviu. Kitas į kitą žiuriva. O po kojomis bedugnė. Ir man da linksmiau pasidarė. Šokčiau regis per ją...

– Tai jau rytoj išvažiuosiva. Išbrisiva iš šitos balos, – sako ji vis ten žiurėdama. – Paliksiva savo pažįstamus, blogus ir gerus žmones. Blogi visi buvo, geras gal tiktai vienas... Pamatysiva kitus kraštus. Nepažįstamus, neregėtus da... Gaila, gaila deltog... – užbaigė tylom, nutęsdama. Į langą akeles nukreipė. Paskambink man prieš kelionę maršą. Smarkų ir linksmą tiktai.

– Ar jau eisi? Pabuk da truputėlį, palauk, sesele! – nustvėriau jos ranką. – Aš noriu, kad tu šiandien ilgai-ilgai, begalo ilgai su manim pabutumei. Man šiandien taip linksma, o tu išeisi, aš nuliusiu...

– Nuliusi... Bet tu neliudėk, linksmas buk.

– Negaliu be tavęs linksmas buti.

– Buk... Reikės buti... Ne!... Jau aš einu.

– Da nors truputėlį! Kelias minutėles!

– Skambink. Aš pabusiu, kolei skambinsi.

Atsisėdau skambinti. Stengiaus išlengvo, pamažėl. Tą maršą pabaigęs, ėmiau kitą.

– Gana. Daugiau nereikia.

– Kodel taip skubinies? Diena da toli.

– Negaliu ilgiau... Visai negaliu.

– Aš gražesnį paskambinsiu.

– Sudieu!... Palydėk mane.

Mečiau skambinęs. Užsidėjau kepurę, paėmiau lazdą.

– Tai palydėsiu. Paskutinį jau kartą! – linksmas sušukau.

Ji, perėjusi slenkstį, da atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Paskum kitą kartą iš kitos pusės.

Ėjova pamažėl, vos-vos kojas statydamu. Kiekvienas žingsnis buvo brangus. Nesiskubino ir ji šiandien. Pirmai budavo greitai eina; negalėdavau su ja sutaikyti.

148 psl.

Priėjova jų kluoną.

– Jau. Čia išsiskirsiva, – sustojo Kazė.

Susiėmėva rankomis. Ji man smarkiai jas spaudė. Paskum apsikabinova ir karštai-karštai ėmėva bučiuoties. Bučiavovos ilgai. Negalėjova kits nuo kito atsitraukti. Jau nustosiva ir vėl atgal.

Abu iškarto pajautėva, kad musų veidais ašaros rieda. Šiltos-malonios.

Tuo matu išsiskyrėva.

– Lik sveikas! – Bet, žengusi du žingsniu, vėl sugrįžo, vėl padavė ranką. – Lik... Sudieu!...

– Sudieu, sesele!

– Broleli!

Peršoko per tvorą skubiai ir viename akymirksnyje dingo sodo tamsoje.

Man staiga baugu ir baisu pasidarė. Nusigandau tarytum ko. Ar lyg nugązdino kas.

– Kaze! Kazyte! – sušukau paliktas.

– Kaze! Kazyte! – atkartojo aidas Gervydžių klojime, atsiliepė sodnuose ir pasklido po visą sodžių. Ištirpo-išnyko. Nieko neliko. Atmintis tik aido.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.