– Kažin... kažin... – pats paabejojau. Susimąsčiau.
– Apversčiau, sesyte! – sušukau.
– Ne, ne, broleli!
– Ar tai aš silpnas?
– Taip! – gailiai ir giliai atsiduso. Galvelę palenkė. Lyg kur toli, lyg kokion bedugnėn nugrimzdo.
Nusekiau tarytum ir aš paskui. Ir tą bedugnę pamačiau. Juodą-juodą. Vienam krašte ji, kitam aš stoviu. Kitas į kitą žiuriva. O po kojomis bedugnė. Ir man da linksmiau pasidarė. Šokčiau regis per ją...
– Tai jau rytoj išvažiuosiva. Išbrisiva iš šitos balos, – sako ji vis ten žiurėdama. – Paliksiva savo pažįstamus, blogus ir gerus žmones. Blogi visi buvo, geras gal tiktai vienas... Pamatysiva kitus kraštus. Nepažįstamus, neregėtus da... Gaila, gaila deltog... – užbaigė tylom, nutęsdama. Į langą akeles nukreipė. Paskambink man prieš kelionę maršą. Smarkų ir linksmą tiktai.
– Ar jau eisi? Pabuk da truputėlį, palauk, sesele! – nustvėriau jos ranką. – Aš noriu, kad tu šiandien ilgai-ilgai, begalo ilgai su manim pabutumei. Man šiandien taip linksma, o tu išeisi, aš nuliusiu...
– Nuliusi... Bet tu neliudėk, linksmas buk.
– Negaliu be tavęs linksmas buti.
– Buk... Reikės buti... Ne!... Jau aš einu.
– Da nors truputėlį! Kelias minutėles!
– Skambink. Aš pabusiu, kolei skambinsi.
Atsisėdau skambinti. Stengiaus išlengvo, pamažėl. Tą maršą pabaigęs, ėmiau kitą.
– Gana. Daugiau nereikia.
– Kodel taip skubinies? Diena da toli.
– Negaliu ilgiau... Visai negaliu.
– Aš gražesnį paskambinsiu.
– Sudieu!... Palydėk mane.
Mečiau skambinęs. Užsidėjau kepurę, paėmiau lazdą.
– Tai palydėsiu. Paskutinį jau kartą! – linksmas sušukau.
Ji, perėjusi slenkstį, da atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Paskum kitą kartą iš kitos pusės.
Ėjova pamažėl, vos-vos kojas statydamu. Kiekvienas žingsnis buvo brangus. Nesiskubino ir ji šiandien. Pirmai budavo greitai eina; negalėdavau su ja sutaikyti.
Priėjova jų kluoną.
– Jau. Čia išsiskirsiva, – sustojo Kazė.
Susiėmėva rankomis. Ji man smarkiai jas spaudė. Paskum apsikabinova ir karštai-karštai ėmėva bučiuoties. Bučiavovos ilgai. Negalėjova kits nuo kito atsitraukti. Jau nustosiva ir vėl atgal.
Abu iškarto pajautėva, kad musų veidais ašaros rieda. Šiltos-malonios.
Tuo matu išsiskyrėva.
– Lik sveikas! – Bet, žengusi du žingsniu, vėl sugrįžo, vėl padavė ranką. – Lik... Sudieu!...
– Sudieu, sesele!
– Broleli!
Peršoko per tvorą skubiai ir viename akymirksnyje dingo sodo tamsoje.
Man staiga baugu ir baisu pasidarė. Nusigandau tarytum ko. Ar lyg nugązdino kas.
– Kaze! Kazyte! – sušukau paliktas.
– Kaze! Kazyte! – atkartojo aidas Gervydžių klojime, atsiliepė sodnuose ir pasklido po visą sodžių. Ištirpo-išnyko. Nieko neliko. Atmintis tik aido.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.