Priėjova jų kluoną.
– Jau. Čia išsiskirsiva, – sustojo Kazė.
Susiėmėva rankomis. Ji man smarkiai jas spaudė. Paskum apsikabinova ir karštai-karštai ėmėva bučiuoties. Bučiavovos ilgai. Negalėjova kits nuo kito atsitraukti. Jau nustosiva ir vėl atgal.
Abu iškarto pajautėva, kad musų veidais ašaros rieda. Šiltos-malonios.
Tuo matu išsiskyrėva.
– Lik sveikas! – Bet, žengusi du žingsniu, vėl sugrįžo, vėl padavė ranką. – Lik... Sudieu!...
– Sudieu, sesele!
– Broleli!
Peršoko per tvorą skubiai ir viename akymirksnyje dingo sodo tamsoje.
Man staiga baugu ir baisu pasidarė. Nusigandau tarytum ko. Ar lyg nugązdino kas.
– Kaze! Kazyte! – sušukau paliktas.
– Kaze! Kazyte! – atkartojo aidas Gervydžių klojime, atsiliepė sodnuose ir pasklido po visą sodžių. Ištirpo-išnyko. Nieko neliko. Atmintis tik aido.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.