Kuprelis147-149 psl. · apie 5 min.
XXXII dalis81% kūrinio
147 psl.

– Kažin... kažin... – pats paabejojau. Susimąsčiau.

– Apversčiau, sesyte! – sušukau.

– Ne, ne, broleli!

– Ar tai aš silpnas?

– Taip! – gailiai ir giliai atsiduso. Galvelę palenkė. Lyg kur toli, lyg kokion bedugnėn nugrimzdo.

Nusekiau tarytum ir aš paskui. Ir tą bedugnę pamačiau. Juodą-juodą. Vienam krašte ji, kitam aš stoviu. Kitas į kitą žiuriva. O po kojomis bedugnė. Ir man da linksmiau pasidarė. Šokčiau regis per ją...

– Tai jau rytoj išvažiuosiva. Išbrisiva iš šitos balos, – sako ji vis ten žiurėdama. – Paliksiva savo pažįstamus, blogus ir gerus žmones. Blogi visi buvo, geras gal tiktai vienas... Pamatysiva kitus kraštus. Nepažįstamus, neregėtus da... Gaila, gaila deltog... – užbaigė tylom, nutęsdama. Į langą akeles nukreipė. Paskambink man prieš kelionę maršą. Smarkų ir linksmą tiktai.

– Ar jau eisi? Pabuk da truputėlį, palauk, sesele! – nustvėriau jos ranką. – Aš noriu, kad tu šiandien ilgai-ilgai, begalo ilgai su manim pabutumei. Man šiandien taip linksma, o tu išeisi, aš nuliusiu...

– Nuliusi... Bet tu neliudėk, linksmas buk.

– Negaliu be tavęs linksmas buti.

– Buk... Reikės buti... Ne!... Jau aš einu.

– Da nors truputėlį! Kelias minutėles!

– Skambink. Aš pabusiu, kolei skambinsi.

Atsisėdau skambinti. Stengiaus išlengvo, pamažėl. Tą maršą pabaigęs, ėmiau kitą.

– Gana. Daugiau nereikia.

– Kodel taip skubinies? Diena da toli.

– Negaliu ilgiau... Visai negaliu.

– Aš gražesnį paskambinsiu.

– Sudieu!... Palydėk mane.

Mečiau skambinęs. Užsidėjau kepurę, paėmiau lazdą.

– Tai palydėsiu. Paskutinį jau kartą! – linksmas sušukau.

Ji, perėjusi slenkstį, da atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Paskum kitą kartą iš kitos pusės.

Ėjova pamažėl, vos-vos kojas statydamu. Kiekvienas žingsnis buvo brangus. Nesiskubino ir ji šiandien. Pirmai budavo greitai eina; negalėdavau su ja sutaikyti.

148 psl.

Priėjova jų kluoną.

– Jau. Čia išsiskirsiva, – sustojo Kazė.

Susiėmėva rankomis. Ji man smarkiai jas spaudė. Paskum apsikabinova ir karštai-karštai ėmėva bučiuoties. Bučiavovos ilgai. Negalėjova kits nuo kito atsitraukti. Jau nustosiva ir vėl atgal.

Abu iškarto pajautėva, kad musų veidais ašaros rieda. Šiltos-malonios.

Tuo matu išsiskyrėva.

– Lik sveikas! – Bet, žengusi du žingsniu, vėl sugrįžo, vėl padavė ranką. – Lik... Sudieu!...

– Sudieu, sesele!

– Broleli!

Peršoko per tvorą skubiai ir viename akymirksnyje dingo sodo tamsoje.

Man staiga baugu ir baisu pasidarė. Nusigandau tarytum ko. Ar lyg nugązdino kas.

– Kaze! Kazyte! – sušukau paliktas.

– Kaze! Kazyte! – atkartojo aidas Gervydžių klojime, atsiliepė sodnuose ir pasklido po visą sodžių. Ištirpo-išnyko. Nieko neliko. Atmintis tik aido.

XXXIII dalis

149 psl.

Vėl sudundėjo. Bet kažin kur toli. Vėl matos atvažiuoja perkunas. Smarkiau grumoja, drąsiau ant dangaus ritasi.

Skubiai į langą žvilgterėjau. Juodas, į visą vakarų kraštą išsitiesęs, debesis auga. Rodos išaugęs didelis-didelis grius ant žemės ir sutriuškins-sutrupins ją. Nieko nepaliks. Vandeniu nuplovęs marėsna nuneš.

Lyg iš paties debesio išsiveržusi viesulą išbėgo. Ir nubėgo per laukus, per pievas ir per girias. Žolelė pievoje į žemę pripuolė-prisiglaudė. Rugiai verpetais banguoja ir lenkia-lenkia savo varpas. Beržyno viršunės girgždžia-treška, lužta ir griųva. Juodalksnis rauda verkia.

– Vėl audra ateina, – atsigrįžau nuo lango į Kuprelį. – Baisesnė da.

– A? Audra? Tegul sau eina, – lyg nesuprato manęs.

– Daug jeibių gali pridaryti.

– Tegul sau daro...

Nutilau. Neturiu daugiau ko sakyti.

Žiuriu į Kuprelį. Jis sėdi galvą nuleidęs. Visą jį, tarytum, šaltis perėmė. Keliai dreba, daužosi į vienas kitą. Veidas labiau, kaip nuo miltų išbalęs.

Prašvito jis staiga. Keliai drebėti nustojo. Galvą pakėlė ir pasakoja dailiai-gražiai.

Atsiminimai ir gyvenimas viską nudailino-pagražino. Aiškiai rodo, lac dabar taip butų.

– Sulaukiau to vakaro. Anksčiau tos valandos pasirengiau. Negalėjau ilgiau laukti, traukė tenai.

Susiėmiau geresnius ir reikalingesnius daiktus; sudėjau juos rišulin; užurišau stipriai, atsargiai. Kitus taip palikau.

– Kas norės, tesiima sau.

Tarnaitė jau miegojo. Duris užrakinau iš vidaus. Raktą duryse palikau. Pats išlindau pro langą.

Man beeinant per sodelį pasipainiojo kokia šaka po kojų ir aš vos neišsitiesiau.

– Blogas ženklas, – pamaniau.

Einant keliu suklupau ant akmens.

Mane ir visai baimė apėmė.

Atėjau karklynėlin tiktai ką po vienuoliktai.

– Gal jau laukia kur manęs?

Bet pajieškojęs niekur neradau. Nebuvo da ateita.

Atsisėdau, rišulį pasidėjęs, ir laukiu.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.