Kuprelis14-15 psl. · apie 5 min.
VI dalis8% kūrinio
14 psl.

– Da aš jaunokas tokiam dideliam žygiui... Pagaliaus vienam reikia pramokti gyventi, kad paskum dviese ne vargas but.

– Mat kaip! Ar da gyventi „neišmokai”? Gyventi išmokti negalima, reikia tik mokėti naudotis gyvenimu ir daugiau nieko...

Patylėjo truputį.

– Trisdešimties metų sulaukęs svarstysi, ar verta ar neverta poron jungties. Taip betupčiodamas vienoje vietoje prieisi ir prie keturiųdešimčių... Paskum gal ir aiškiai norėsi, bet jauna ir graži nebeis. Dabar, mat, mergaitės mažai paiso turtingumo proto ir mokslo. Joms tinka jaunas, skaistus ir sveikas. Taip ir reikia. Tegul nebuva vyrai kvaili, tegul nelaukia ilgai. Jei koks senis, bedantis ir gauna kokiuo nors budu jauną, skaisčią pačią, tenesitiki josios stiprios, amžinos meilės. Tenka, kad tiktai koks jaunas vyrukas patrauktų jos širdį, ir gyvenimas sugriautas, ir senis kokiuo dešimčių metų anksčiau nužengs pas Abrahomą. Juk meilė – vienatinė gyvenimo prasmė. Nerasi josios, visviena kaip ir gyvenimo nustosi. Jos jieškoti nereikia vėluoties. Juo anksčiau, juo geriau... Jaunam reikia vesti, jaunam draugę pasirinkti. Ne laikas „mokinties” gyventi, kada gįslose karštas kraujas verda ir širdis prie širdies trokšta. O kad pradėsi galvoti, svarstyti, laukti kažin ko, tai nei nepamatysi, kaip pasiliksi ligi karsto lentos viengungys, vienastypis.

Deltog kad sakytų jis teisybę nesimatė.

Tat tik del manęs, jauno.

– Kodel gi Tamsta nevedei? – klausiu nusišypsojęs, vieną akį primerkęs.

Į mano klausimą jo baltas, yt drobė, veidas da labiau pabalo. Mažutės akįs skubiai, tarytum ko jieškodamos, ėmė bėgioti nuo vieno daikto ant kito. Štai galop jos apsistojo ant, mažo, keturkampio maluno langelio ir žiuri pro jį toli-toli, kur, regis, niekados nei susiekti negalėtum.

15 psl.

Pasidarė tylu ir nejauku, lac papuolėva kokion duobėn. Girnos liudnai užia. Apačioje girdėties kymus pikliaus dusavimas. Jam nedrąsiai taria ratų-ratelių tarškesys. Viršuje lyg šnabžda kas. Taip bailiai, pavagčiom. Ir visviena tylu regis. Da sunkesnė tyla.

– Aš? aš? – prašneko pagaliaus jisai. Bet vis da pro langą žiuri, mato tenai ką. – Daug pasakoti...

– Pasakyk Tamsta, buk geras! – prašau maloniai. Labai užsinorėjo sužinoti, kodel Kuprelis nevedė, kodel jis liko vienas.

– Tai ne pasaka ir ne kokios karės historija. Pasakyti tai nelengva. Tai nesugydoma sielos žaizda. Ir trumdyti jos negalima.

– Bet pasakyk Tamsta man.

– Tu žmonėse paskleisi.

– Niekam, nič-niekam nesakysiu.

– Tikėti sunku.

– Tikėk Tamsta man. Niekados nepasijuoksiu.

– Ak geras tu buvai vaikas. Mėgau aš tave, ir dabar da mėgstu.

– Tai Tamsta man papasakosi? – klausiu prisimeilindamas.

– Nenorėčiau, bet ką jau padarysi. Neatsikabinsi dabar nuo tavęs. O reiktų gi kam-nors ir pasakyti...

Visai man rodosi nepanašu, kad Kuprelis butų mylėjęs ką kada-nors. Kur, rodosi, jam buvo mylėti, kad jis už varsto nuo moters šalinasi; niekuomet nesutiks, kad kokia mergiotė ateitų ir padėtų jam malti. Neįsileis, kad ji kažin kokia butų. Ir ar galėjo da jį mylėt kas?...

– Prisėsk. Bet tu jau sėdi... Apsakysiu tau viską, viską, kaip buvo, kaip Kuprelis mylėjo, kaip džiaugės jis laime kadai... Klausysi manęs gerai?

– Klausysiu atsidėjęs.

– Mano meilužė buvo graži, kaip ankstyvo pavasario gėlelė. Maloni, lipšni, kaip rytmetinė aušružė. Jos skaidrios akutės tirpino širdį, viliojo ją augštai, žadėjo daug-daug. Aš ją mylėjau, kaip myli naktis lakštingelės dainelę, kaip šviesios žvaigždutės baltąjį mėnulį...

Liejas jo žodžiai, meilės inkvėpti, liejasi-plaukia iš gilumos širdies. Paskendo jis juose, lac brangią meilužę pamatęs.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.