Kuprelis15 psl. · apie 5 min.
VI dalis8% kūrinio
15 psl.

Pasidarė tylu ir nejauku, lac papuolėva kokion duobėn. Girnos liudnai užia. Apačioje girdėties kymus pikliaus dusavimas. Jam nedrąsiai taria ratų-ratelių tarškesys. Viršuje lyg šnabžda kas. Taip bailiai, pavagčiom. Ir visviena tylu regis. Da sunkesnė tyla.

– Aš? aš? – prašneko pagaliaus jisai. Bet vis da pro langą žiuri, mato tenai ką. – Daug pasakoti...

– Pasakyk Tamsta, buk geras! – prašau maloniai. Labai užsinorėjo sužinoti, kodel Kuprelis nevedė, kodel jis liko vienas.

– Tai ne pasaka ir ne kokios karės historija. Pasakyti tai nelengva. Tai nesugydoma sielos žaizda. Ir trumdyti jos negalima.

– Bet pasakyk Tamsta man.

– Tu žmonėse paskleisi.

– Niekam, nič-niekam nesakysiu.

– Tikėti sunku.

– Tikėk Tamsta man. Niekados nepasijuoksiu.

– Ak geras tu buvai vaikas. Mėgau aš tave, ir dabar da mėgstu.

– Tai Tamsta man papasakosi? – klausiu prisimeilindamas.

– Nenorėčiau, bet ką jau padarysi. Neatsikabinsi dabar nuo tavęs. O reiktų gi kam-nors ir pasakyti...

Visai man rodosi nepanašu, kad Kuprelis butų mylėjęs ką kada-nors. Kur, rodosi, jam buvo mylėti, kad jis už varsto nuo moters šalinasi; niekuomet nesutiks, kad kokia mergiotė ateitų ir padėtų jam malti. Neįsileis, kad ji kažin kokia butų. Ir ar galėjo da jį mylėt kas?...

– Prisėsk. Bet tu jau sėdi... Apsakysiu tau viską, viską, kaip buvo, kaip Kuprelis mylėjo, kaip džiaugės jis laime kadai... Klausysi manęs gerai?

– Klausysiu atsidėjęs.

– Mano meilužė buvo graži, kaip ankstyvo pavasario gėlelė. Maloni, lipšni, kaip rytmetinė aušružė. Jos skaidrios akutės tirpino širdį, viliojo ją augštai, žadėjo daug-daug. Aš ją mylėjau, kaip myli naktis lakštingelės dainelę, kaip šviesios žvaigždutės baltąjį mėnulį...

Liejas jo žodžiai, meilės inkvėpti, liejasi-plaukia iš gilumos širdies. Paskendo jis juose, lac brangią meilužę pamatęs.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.