Visur ramu, tylu, tuščia. Vien ežero vilnelės, gainiojamos nakties vėjalio, pliuškenasi į pakraščius. Rodos pasakoja jiems ką, ar kokiu neregėtu sapnu žavi. Jie klausos ir tarytum da apie gražesnius sapnus svajoja. Toli pievoje girdėtis suskamba kartkartėmis geležiniai pančiai. Tai arkliai, rasa suvilgintą žolelę skina. Danguje kur-ne-kur plaukia debesėlis, aplenkdamas mėnulį, žvaigždelės tyliai mirkčioja, kita į kitą žiurisi.
Balzganoje šviesoje nuskendę platųs laukai, miškai, sodžiai, ir dangus joje ramiai švelniai maudosi. Rodos tai sapnais nuausta šalis.
– Štai jau neužilgo, visai neužilgo, ji bus mano, – svajoju lukėsio apgobtas. – Mano siela, su kunu... Niekas jau jos nuo manęs nebevilios, niekas nebeatims. Bus mano amžinai... Linksmins-džiugins mane savo akutėmis, veidužėliais skaisčiais, geltonaisiais plaukeliais. Liuliuos širdį dainužėmis liudnomis. O aš jai skambinsiu-skambinsiu, įstabiais garsais žavėsiu. Savo sielą į juos liesiu, savo jiems sielą atiduosiu. Nei viena paukštelė nebus tokia laiminga, nei viena gėlelė taip puikiai nežydės, kaip mudu gyvensiva-žydėsiva... Ir taip visas gyvenimas! Nuo tos dienos lig paskutiniai.
– Ateik, ateik, sesele, greičiau, čionai. Atlėk voveraitės kojalėmis! Atskrisk karvelio sparnais! Atnešk, greičiau atnešk begalinę laimužę, greičiau nušviesk juodąsias mano dieneles! Greičiau, sesele, greičiau! – šaukiau ištiesęs į ją rankas. Mojau, vadinau visokiais balsais.
Jos vis nėra ir nėra. Nei dvasios nesijaučia niekur.
Prislinko dvylikta.
Praėjo. – Jos nėra.
Atėjo pirma. – Nėra.
Ir ji praėjo. – Vis nėra.
Klausau ar nesučežės kur žolelė, ar netripters kur jos kojytė, bet niekur nieko. Nič-nieko. Vien mėnulis eina lenktyn su debesėliais ir žiuri-šypsosi į mane šaltom. Jam negailu ir neliudna. Jis taip jau liudnas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.