Vėl sudundėjo. Bet kažin kur toli. Vėl matos atvažiuoja perkunas. Smarkiau grumoja, drąsiau ant dangaus ritasi.
Skubiai į langą žvilgterėjau. Juodas, į visą vakarų kraštą išsitiesęs, debesis auga. Rodos išaugęs didelis-didelis grius ant žemės ir sutriuškins-sutrupins ją. Nieko nepaliks. Vandeniu nuplovęs marėsna nuneš.
Lyg iš paties debesio išsiveržusi viesulą išbėgo. Ir nubėgo per laukus, per pievas ir per girias. Žolelė pievoje į žemę pripuolė-prisiglaudė. Rugiai verpetais banguoja ir lenkia-lenkia savo varpas. Beržyno viršunės girgždžia-treška, lužta ir griųva. Juodalksnis rauda verkia.
– Vėl audra ateina, – atsigrįžau nuo lango į Kuprelį. – Baisesnė da.
– A? Audra? Tegul sau eina, – lyg nesuprato manęs.
– Daug jeibių gali pridaryti.
– Tegul sau daro...
Nutilau. Neturiu daugiau ko sakyti.
Žiuriu į Kuprelį. Jis sėdi galvą nuleidęs. Visą jį, tarytum, šaltis perėmė. Keliai dreba, daužosi į vienas kitą. Veidas labiau, kaip nuo miltų išbalęs.
Prašvito jis staiga. Keliai drebėti nustojo. Galvą pakėlė ir pasakoja dailiai-gražiai.
Atsiminimai ir gyvenimas viską nudailino-pagražino. Aiškiai rodo, lac dabar taip butų.
– Sulaukiau to vakaro. Anksčiau tos valandos pasirengiau. Negalėjau ilgiau laukti, traukė tenai.
Susiėmiau geresnius ir reikalingesnius daiktus; sudėjau juos rišulin; užurišau stipriai, atsargiai. Kitus taip palikau.
– Kas norės, tesiima sau.
Tarnaitė jau miegojo. Duris užrakinau iš vidaus. Raktą duryse palikau. Pats išlindau pro langą.
Man beeinant per sodelį pasipainiojo kokia šaka po kojų ir aš vos neišsitiesiau.
– Blogas ženklas, – pamaniau.
Einant keliu suklupau ant akmens.
Mane ir visai baimė apėmė.
Atėjau karklynėlin tiktai ką po vienuoliktai.
– Gal jau laukia kur manęs?
Bet pajieškojęs niekur neradau. Nebuvo da ateita.
Atsisėdau, rišulį pasidėjęs, ir laukiu.
Visur ramu, tylu, tuščia. Vien ežero vilnelės, gainiojamos nakties vėjalio, pliuškenasi į pakraščius. Rodos pasakoja jiems ką, ar kokiu neregėtu sapnu žavi. Jie klausos ir tarytum da apie gražesnius sapnus svajoja. Toli pievoje girdėtis suskamba kartkartėmis geležiniai pančiai. Tai arkliai, rasa suvilgintą žolelę skina. Danguje kur-ne-kur plaukia debesėlis, aplenkdamas mėnulį, žvaigždelės tyliai mirkčioja, kita į kitą žiurisi.
Balzganoje šviesoje nuskendę platųs laukai, miškai, sodžiai, ir dangus joje ramiai švelniai maudosi. Rodos tai sapnais nuausta šalis.
– Štai jau neužilgo, visai neužilgo, ji bus mano, – svajoju lukėsio apgobtas. – Mano siela, su kunu... Niekas jau jos nuo manęs nebevilios, niekas nebeatims. Bus mano amžinai... Linksmins-džiugins mane savo akutėmis, veidužėliais skaisčiais, geltonaisiais plaukeliais. Liuliuos širdį dainužėmis liudnomis. O aš jai skambinsiu-skambinsiu, įstabiais garsais žavėsiu. Savo sielą į juos liesiu, savo jiems sielą atiduosiu. Nei viena paukštelė nebus tokia laiminga, nei viena gėlelė taip puikiai nežydės, kaip mudu gyvensiva-žydėsiva... Ir taip visas gyvenimas! Nuo tos dienos lig paskutiniai.
– Ateik, ateik, sesele, greičiau, čionai. Atlėk voveraitės kojalėmis! Atskrisk karvelio sparnais! Atnešk, greičiau atnešk begalinę laimužę, greičiau nušviesk juodąsias mano dieneles! Greičiau, sesele, greičiau! – šaukiau ištiesęs į ją rankas. Mojau, vadinau visokiais balsais.
Jos vis nėra ir nėra. Nei dvasios nesijaučia niekur.
Prislinko dvylikta.
Praėjo. – Jos nėra.
Atėjo pirma. – Nėra.
Ir ji praėjo. – Vis nėra.
Klausau ar nesučežės kur žolelė, ar netripters kur jos kojytė, bet niekur nieko. Nič-nieko. Vien mėnulis eina lenktyn su debesėliais ir žiuri-šypsosi į mane šaltom. Jam negailu ir neliudna. Jis taip jau liudnas.
– Ateik, ateik, sesele! Kadaikščiau tavęs laukiu... Ateik, ateik, brangioji! – šaukiu vis labiau.
Balsas mano pakįla, žodžiai plaukia ton pusėn. Ir paskęsta-ištirpsta tyloje. Nepasiekia toli. Kazė jų negirdi.
– Gal ji neateis?!
– O gal laukia kur manęs? Gal jieško ir neranda?
Pradėjau jieškoti pakrumiais. Landžiojau karklynuosna, kėčiau kiekvieną krumelį ir šaukiau nuolatos:
– Kaze! Kazyte! – tai tyliai, pašnabždoms, tai surikdamas balsiai.
Rodos atsiliepia man kas:
– A-u! U-u!
Lekiu ton vieton. Jieškau visur. Klausaus ar vėl neatsilieps. Klausiu:
– Kur tu?
– U! U-u! – girdis kitame krašte.
Lekiu tenai. Jieškau, šaukiu – nėra.
Atsiliepia da toliau. Kitoje net ežero pusėje...
– O gal da ateis? Gal negalėjo anksčiau išeiti?
Štai, rodosi, ateina: čeža žolelė, ji kosterėjo. Lekiu pasitikti, – nei to čežėjimo, nieko.
Tenai štai, nuo sodžiaus, atjuoduoja taškas. Net du: pirma rieda mažesnis, paskui jį seka didelis. Arčiau-arčiau į mane.
Išnyko-prapuolė.
Girdžiu, rodosi, Irša atvažiuoja. Prunkščia jo kumelės. Jis botagu jas šutina ir ragina: „Niu! niu!” Netepti ratai girgždžia-spiegia. Jau-jau... Išlėkiau ant kelio. Tylu-ramu, tiktai arkliai ganykloje prunkščia ir skindami žolelę geležiniais pančiais skambina.
– Gal kas blogo atsitiko?! – klausiu nerimo perimtas.
Laukiu. Jieškau. Klausaus. Dairaus aplinkui.
Laukiau-jieškojau visą naktelę. Ir daug kartų girdėjau-mačiau ją einant. O neatėjo. Tarytum suklydo, šonan pasukė, ar paskirtą vietą užmiršo. Rasti negalėjo.
Prašvito. Užtvisko aušružė rytuose. Išblyško mėnulis, į vakarus nuritėjęs, žvaigždutės, lyg nusigandusios brėkštančios dienos, dangaus gelmėje pasislėpė.
Nubudo varnos pušyne. Debesiu pakilo iš jo ir ratu sukdamosi krankė virš ežero. Jieškojo ko, keikė ką.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.