– Ateik, ateik, sesele! Kadaikščiau tavęs laukiu... Ateik, ateik, brangioji! – šaukiu vis labiau.
Balsas mano pakįla, žodžiai plaukia ton pusėn. Ir paskęsta-ištirpsta tyloje. Nepasiekia toli. Kazė jų negirdi.
– Gal ji neateis?!
– O gal laukia kur manęs? Gal jieško ir neranda?
Pradėjau jieškoti pakrumiais. Landžiojau karklynuosna, kėčiau kiekvieną krumelį ir šaukiau nuolatos:
– Kaze! Kazyte! – tai tyliai, pašnabždoms, tai surikdamas balsiai.
Rodos atsiliepia man kas:
– A-u! U-u!
Lekiu ton vieton. Jieškau visur. Klausaus ar vėl neatsilieps. Klausiu:
– Kur tu?
– U! U-u! – girdis kitame krašte.
Lekiu tenai. Jieškau, šaukiu – nėra.
Atsiliepia da toliau. Kitoje net ežero pusėje...
– O gal da ateis? Gal negalėjo anksčiau išeiti?
Štai, rodosi, ateina: čeža žolelė, ji kosterėjo. Lekiu pasitikti, – nei to čežėjimo, nieko.
Tenai štai, nuo sodžiaus, atjuoduoja taškas. Net du: pirma rieda mažesnis, paskui jį seka didelis. Arčiau-arčiau į mane.
Išnyko-prapuolė.
Girdžiu, rodosi, Irša atvažiuoja. Prunkščia jo kumelės. Jis botagu jas šutina ir ragina: „Niu! niu!” Netepti ratai girgždžia-spiegia. Jau-jau... Išlėkiau ant kelio. Tylu-ramu, tiktai arkliai ganykloje prunkščia ir skindami žolelę geležiniais pančiais skambina.
– Gal kas blogo atsitiko?! – klausiu nerimo perimtas.
Laukiu. Jieškau. Klausaus. Dairaus aplinkui.
Laukiau-jieškojau visą naktelę. Ir daug kartų girdėjau-mačiau ją einant. O neatėjo. Tarytum suklydo, šonan pasukė, ar paskirtą vietą užmiršo. Rasti negalėjo.
Prašvito. Užtvisko aušružė rytuose. Išblyško mėnulis, į vakarus nuritėjęs, žvaigždutės, lyg nusigandusios brėkštančios dienos, dangaus gelmėje pasislėpė.
Nubudo varnos pušyne. Debesiu pakilo iš jo ir ratu sukdamosi krankė virš ežero. Jieškojo ko, keikė ką.
Sugrįžau į miestelį, į sodžių. Įlindau Gervydžių sodan. Apžiurėjau visur, visas pakampes. Klausiau pridėjęs ausį į seklyčios sieną. Barškinau languosna. Smarkiai ir piktai. Niekas tenai nesukrutėjo, niekas neatsiliepė, nepaklausė:
– Kas čia?
Namon.
– O gal ji niekur manęs neradusi nuėjo į mane? Gal laukia manęs?
Neradau vienok. Niekas nelaukė.
Kambaris buvo tuščias, kaip ir palikau. Kiekvienas paliktas daiktelis savo vietoje gulėjo. Net nekrusterėjo. Niekas jo nepajudino. Nebuvo da kam.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.