– Ateik, ateik, sesele! Kadaikščiau tavęs laukiu... Ateik, ateik, brangioji! – šaukiu vis labiau.
Balsas mano pakįla, žodžiai plaukia ton pusėn. Ir paskęsta-ištirpsta tyloje. Nepasiekia toli. Kazė jų negirdi.
– Gal ji neateis?!
– O gal laukia kur manęs? Gal jieško ir neranda?
Pradėjau jieškoti pakrumiais. Landžiojau karklynuosna, kėčiau kiekvieną krumelį ir šaukiau nuolatos:
– Kaze! Kazyte! – tai tyliai, pašnabždoms, tai surikdamas balsiai.
Rodos atsiliepia man kas:
– A-u! U-u!
Lekiu ton vieton. Jieškau visur. Klausaus ar vėl neatsilieps. Klausiu:
– Kur tu?
– U! U-u! – girdis kitame krašte.
Lekiu tenai. Jieškau, šaukiu – nėra.
Atsiliepia da toliau. Kitoje net ežero pusėje...
– O gal da ateis? Gal negalėjo anksčiau išeiti?
Štai, rodosi, ateina: čeža žolelė, ji kosterėjo. Lekiu pasitikti, – nei to čežėjimo, nieko.
Tenai štai, nuo sodžiaus, atjuoduoja taškas. Net du: pirma rieda mažesnis, paskui jį seka didelis. Arčiau-arčiau į mane.
Išnyko-prapuolė.
Girdžiu, rodosi, Irša atvažiuoja. Prunkščia jo kumelės. Jis botagu jas šutina ir ragina: „Niu! niu!” Netepti ratai girgždžia-spiegia. Jau-jau... Išlėkiau ant kelio. Tylu-ramu, tiktai arkliai ganykloje prunkščia ir skindami žolelę geležiniais pančiais skambina.
– Gal kas blogo atsitiko?! – klausiu nerimo perimtas.
Laukiu. Jieškau. Klausaus. Dairaus aplinkui.
Laukiau-jieškojau visą naktelę. Ir daug kartų girdėjau-mačiau ją einant. O neatėjo. Tarytum suklydo, šonan pasukė, ar paskirtą vietą užmiršo. Rasti negalėjo.
Prašvito. Užtvisko aušružė rytuose. Išblyško mėnulis, į vakarus nuritėjęs, žvaigždutės, lyg nusigandusios brėkštančios dienos, dangaus gelmėje pasislėpė.
Nubudo varnos pušyne. Debesiu pakilo iš jo ir ratu sukdamosi krankė virš ežero. Jieškojo ko, keikė ką.
Sugrįžau į miestelį, į sodžių. Įlindau Gervydžių sodan. Apžiurėjau visur, visas pakampes. Klausiau pridėjęs ausį į seklyčios sieną. Barškinau languosna. Smarkiai ir piktai. Niekas tenai nesukrutėjo, niekas neatsiliepė, nepaklausė:
– Kas čia?
Namon.
– O gal ji niekur manęs neradusi nuėjo į mane? Gal laukia manęs?
Neradau vienok. Niekas nelaukė.
Kambaris buvo tuščias, kaip ir palikau. Kiekvienas paliktas daiktelis savo vietoje gulėjo. Net nekrusterėjo. Niekas jo nepajudino. Nebuvo da kam.
XXXIV dalis
Švysterėjo žaibas. Rodosi visą žemę uždegs. Viską savimi apsiautė. Kambarėlis juomi pilnas. Kiekvienas kampelis aiškiai šviečia. Jokio šešėlio neliko.
Vėl staiga tamsu. Bailiai pabėgusi tamsa savo vieton sugrįžo. Ją įnirtęs griausmas atsivijo. Krato-skalandoja visomis pajėgomis. Daužo-blaško visosna pusėsna.
Neįveikė. Nutilo.
Vėją savo vieton pasiuntė.
Štai gaudžia-užia jis apie sienas.
Netikėtai užbarškino sparnais. Jau lužta-griųva kas. Girnos net pradeda dundėti ir sukties-malti dykos.
– Kas čia bus? Kas čia bus? – širpuliai krato.
Ir vėjas aptilo. Toliau kur nulėkė.
Kuprelis, matyt, nieko negirdėjo. Neklausė.
– Nemiegojęs nei valgęs nuėjau bažnyčion iš-pat ryto.
– Tur-but čionai pamatysiu. Juk ateis ji... Matyt, negalėjo iš namų pabėgti.
Tėvai patriko mudviejų sumanymą, visą gal naktį duryse stovėjo, dabojo... Ateis ji. Į mane iš apačios pažiurės ir akelėmis pasakys: „Nenutiko mums išsprukti, sugavo”. Ir nusišypsos truputį, parodydama, kad: „Niekai! Apgausiva juos kitaip”. Ateis, – galvojau, pusbalsiai adynas prie vargonų giedodamas.
O širdis lyg nujautė-sakė.
– Neateis. Nelauk.
Vis-deltog laukiau. Į kiekvieną ineinančią mergiotę žiurėjau.
– Ar ne ji?
Vis tai ne ji, ne Kazė buvo.
Priėjo jau pilna bažnyčia. Prasidėjo mišios.
Negaliu akių atitraukti nuo to pilioriaus, nuo tos vietos. Lyg klupo ji prie jo; galvą kitaip pakreipsiu, – ir ne, nėr jos. Tai, rodos, jos balselis plaukia-liejas, augščiau kitų balsų kįla, viršum jų banguoja – prisiklausysiu, nei žymės to balso. Va, rodos, ji šiandien ant viškų užeina. Prieina į vargonus, ima gaidas, man paslapčia į ausį ką sako. – Apsidairau, nič-nieko.
Visą laiką ji man vaidenos, per visas pamaldas. Visur ją, rodos, mačiau, kur tiktai pamatyti tikėjaus.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.