Man skambinant ji išėjo šokti. Šoko įsisprendusi, sukinėjosi po visą aslą, plojo delnais ir kvatojosi. Skambinau smarkiai. Galvą atsukęs žiurėjau į ją, kaip rožę paraudonavusią ir sukaitusią.
Šoko apie pusvalandį, kolei visai sušilo-sukaito.
– Gana jau! – puolė ant kėdės.
Išsitraukusi nosinę ėmė vėdinties. Net plaukai jai bešokant išsileido. Gražiai apdengė kaklą, pečius. Ant akių, ant krutinės nugriuvo. Kiek pasivėdinusi pradėjo juos taisyti. Dailiai piršteliais suėmė, iškėlė augštyn, ant galvos. Kaip taip rankas pakėlė, liemenėlis išsitiesė-išsilinko; augšta-apvalaini krutinė siubavo-kilnojosi. Pašokau nuo fortepijono. Priėjau į ją. Apskabinau pusiau ir stipriai priglaudęs į save skubiai pabučiavau.
– Eik da paskambink ką-nors. Prieš kelionę man, – lengvai mane nuo savęs atastumė.
Vienok da kartą ją pabučiavau ir nuėjęs užskambinau Raineke’s Farandal. Paskum da keletą gražių dalykų. Ji klausėsi atidžiai, užsimiršusi. Tarytum tat begalo jai brangu buvo. Sekė kiekvieną muzikos garsą, kiekvieną perėjimą.
Atsistojo. Priėjo „sudieu” pasakyti.
– Sudieu, broleli. Dienelė netoli. Namon jau laikas.
– Pabuk da truputėlį. Palauk. Daugiau paskambinsiu.
– Nek, negaliu. Sudieu!
Palydėjau visą kelią.
– Sugrįžo ji, sugrįžo meilė, sugrįžo skaisčios dienos, – sprendžiau be abejonės.
Laukiau penktadienio ir rengiaus-ruošiaus kelionėn – naujan gyveniman.
XXXII dalis
Kazė penktadienio naktį atėjo da prieš vienuoliktą. Anksčiau, kaip ir sakiusi buvo.
Buvo nuliudusi, begalo susirupinusi. Niekados da nebuvau matęs jos taip liudnos. Aš gi buvau neišpasakytai linksmas. Kad regis bučiau įmanęs, tai bučiau išsinešęs fortepijoną ant stogo ir tenai skambinęs. Skambinčiau, dainuočiau ir šokinėčiau, kad visi girdėtų ir matytų. Skraidyčiau nuo vieno namo ant kito. Kažin kur regis pakilčiau. Pačiais padebesiais. Ir visus debesius ant žemės nudraskyčiau. Mėnulį nustvėręs ežeran blokščiau, prigirdyčiau. Kalnus viena ranka išvartyčiau. Visą bažnyčią ant vieno piršto pakeičiau.
Ji gi inėjo grinčion bailiai-nedrąsiai, tarytum pirmą kartą. Inėjusi tuojau atsisėdo ir nieko nepasakė. Su manimi net pasisveikinti užmiršo.
– Na, ir aš jau prisirengiau. Nors dabar važiuoti galiu, – linksmai, juokdamasi gyriaus.
– Gerai, – linkterėjo galva.
– Tu gi jau, sesulyte, mažoji paukštele, prisirengei? – klausiu šale atsisėdęs.
– Jau, – vėl linkterėjo.
– Tai rytoj važiuosiva-kraustysivos?
– Va, – taip-pat linkterėjo.
– Į vieną dieną nei pagamų čia mudviejų neliks?
– Ne.
– O ar nejieškos-nesivys kas?
– Gal.
– Bet tu išblyškai, sublogai per tas dienas. Kodel taip?
– Nežinau.
– Kodel nežinai? – juokauju-klausiu.
– Nežinau, – vis taip-pat atsako.
– Ir šiandien kodel nuliudusi?
– Liudna man.
– Kas graudena?
– Kelionė.
– Gal važiuoti nenori?
– Nek, noriu.
– Tai kam liudėti?
– Liudna... gaila....
– Ko?
– Visų... ta.... – greitai susigriebė, į mane nusigandusi žvilgterėjo.
Man kažin kodel kraujas galvon dilgterėjo.
– Ar manęs gaila?
– Ta... vęs, – atsiduso.
Pasijaučiau, kad mano veidai šalti pasidarė, bet visviena buvo linksma.
– Kam manęs gailėti?
– Delto, kad mylėjau.
– Juk ir paskum mylėsi?
– Paskum?...
– Da geriau galėsi mylėti: tėveliai nedraus, niekas nekliudys. Ir aš labiau tave mylėsiu.
– Mylėsi mane?
– Neapsakytai. Dieną, naktį busiu su tavimi. Dainuosiu-liuliuosiu, migdysiu saldžiai. Bus malonu-malonu ir gera-gera!
– Paskambink ką-nors. Man sunku.... Aš negaliu... negaliu, broleli!...
Skubinai paėmiau skambinti. Išrinkau švelnų, tylų valsą. Ji griežiant, regis matai, kaip leidžiasi saulelė, užteka kitoje pusėje mėnulis, vėjas nutįla ir išlengvo banguoja javų marės; pritaria-banguoja ir girios šlamėsys, ir liudna-svaigulinga lakštingalės dainelė bangomis plaukia per pievas, per laukus. Visas vakaras, visa gamta, rodosi, supasi-linguoja. Supasi ir oras apdrungęs-aptemęs ir pradeda danguje žvaigždelės mirkčioti.
Atsikreipiau į ją.
Josios akelės pilnos ašarų. Spindi-žvilga tos ašarėlės, kaip rasa ant jaunosios žolytės.
– Kad liudnas-griaudus tas valsas. Linksmesnio ką parink. Man ir taip negera... Linksmaus ką, Olesi, paimk, – paprašė rankeles laužydama.
Ką tiktai turėjau linksmo ir gražaus, viską išskambinau, visus tuos dalykus.
– Gražiai tu skambini, gražiai, broleli. Klausyčiau, regis, ir klausyčiau, – tarė jau atguvusiu balseliu.
– Eik į mane, gana jau skambinti, pasišnekėsiva apie kelionę. Pasitarsiva bendrai.
Atėjau. Susisėdova greta. Apsiskabinova švelniai-lengvai.
– Tai ką, apie kelionę šnekėsiva? – klausiu, bet kad apie ją šnekėti man nelabai ir norėjosi. Tylomis, nei žodelio netariant, kur-kas maloniau sėdėti.
– Kad ir tos kelionės nebutų, geriau butų, – galvoju.
– Šnekėsiva, kaipgi.
– Tai pradėkiva.
– Aš sakau, kad paimsiu du pagalviu, savo geresnius rubus, baltarubius ir daugiau nič-nieko, – sako Kazytė. – Tu gi gali viską palikti...
– Gal parduoti?
– O kam? Čionai ar sukrausi, ar padesi pas ką. Nereikia, mat, nieko daryti, kad butų aišku... Nieko niekam nesakyti ir nesikeresnoti su savo daiktais... Geriau dagi taip palikti. Nieko nedarius. Tu pasiimk tiktai brangesnius savo daiktus, gaidas, kningas kokias, ką. Užteks. Tenai prisigyvensiva. O Prusuose da geriau, sako, viskas... Reikia žiurėti, kad butų lengva kelionėje, kad paskum neprisieitų išmesti ko nereikalingo... Tai tu, surišęs imamus daiktus į ryšulį, žinai kur ateisi? – Balselis vis lygus, vienodas. Šneka atsargiai žodį po žodžio statydama. Kartais ko susigriebia.
– O kur?
– Ateisi karklynėlin, ką prie galo ežero; netoli nuo vieškelio. Ateik apie pačią dvyliktą. Lig dienai kur jau nudumsiva! Tuojau ir aš tenai ateisiu. Tiktai, susimildamas, nesivėluok ir peranksti neik, kad neprisieitų laukti ilgai.... Mus paimti ir nuvežti į stotį atvažiuos Irša. Aš pati jį sušnekėjau.
– Viską padarysiu, kaip sakai, sesyte.
Prisiglaudė į mane labiau. Glosto delneliu veidą ir sako, taria kiekvieną žodelį vis taip-pat išlėto, apgalvodama.
– Tuos pinigus, kuriuos sakaisi turįs, atiduok man. Jiems bus geriau pas mane...
– Jiems ir pas mane bus gerai. Nesupelės mano kešenėje, – juokiuosi nieko nebodamas.
– Klausyk, – krupterėjo jos balsas, – bus daug geriau, jeigu jie bus pas mane.
Tau pačiam bus geriau. Tai del tavęs aš sakau. Juk atmink, kad Jastrebov, kaip nors suuostęs apie mudviejų kelionę, gali ateiti į tave ir atimti juos. Kas jam regis. Nieko nepadarysi, primuš, o atims. Tada ir išvažiuok, jeigu nori. Griaušies, manęs nepaklausęs.
– Nieko, Kazyte, esu vyras, Jastrebovą da apgalėti galiu, – vis juokiuosi. – O jeigu jau jis toks milžinas, kad įstengs per mano grinčios slenkstį peržengti, tai aš tai dienai išsinešiu kur kitur. Nebusiu namie. Galiu pernakvoti kur krumuose įlindęs. Nesuuos jis mano pėdų, ne toks jau puikus skalikas.
Pasergėjau, kad man taip baigiant, jos veideliai paraudo ir apie lupas trukčioti pradėjo.
– Mudu dabar visviena, kaip pats su pačia, o vyrų pinigai paprastai moterų ižde guli. Ir visados taip... O da jeigu kelionėje mudu kas užpultų, tai tuojau tave, ne mane kratytų, pas tave pinigų jieškotų. Tai jeigu jie pas mane butų, tai ir liktų.
– Aš manau, jog ir vagįs žino, kad vyrai laiko savo pinigus moterų ižde. Jie tokiuo budu tave, ne mane kratytų, juokiuosi ir gana.
– Jie gi pamatytų, kad jauni esava, kad da nesusižiedavę...
– O kas jiems galvoj! Pamatytų, važiuoja vyriškis su moteriške, tai tur-but vyras su pačia. Vadinas jos kešenėje pinigai.
– Eik jau! Tu vien erzini mane. Matyt važiuoti negalvoji, – staiga aiškiai supyko.
Mačiau, jog visai nuvarginau ją savo juokavimu, bet man linksma buvo. Stengėsi ir ji kartkartėmis nusišypsoti, bet tiktai veidelis sukrutėdavo, o akyse buvo liudna ir griaudu. Rodėsi, kad ją baisiai kas slėgia-vargina; sunkus akmuo širdį užgulė.
– Kiek gi tau duoti? – nusileidau.
– Kad jau taip nenori, netiki manim, tai neduok. Nereikia man, tebuna pas tave...
– Aš noriu tau duoti, tiktai klausiu kiek?
– Kaip gi kiek? Gi visus.
– Ar nebus perdaug?
– Tu vis juokauji. Nekenčiu...
– Visai ne. Pusė tegul bus pas mane, o pusė pas tave.
– Tai jau geriau visus turėk pas save. Nenoriu...
– Tu nesupranti manęs, – negaliu nustoti juokavęs. – Jei bus pusė pas mane, o pusė pas tave ir jei užpuolę vagįs nuo mudviejų kurio atims, tai vis liks du šimtu.
– Nenoriu, nenoriu! Turėk visus.
– Tai jau visus atiduosiu. Nepyk, sesele.
Išėmiau iš skrynutės, ataskaičiau ir padaviau.
– Ačiu tau, broleli, ačiu! Senai jau taip reikėjo, o tu vis mane erzini, – lyg pralinksmėjo. Pinigus surišė skepetaitėn. Paslėpė.
– Tai dabar turiva po pusę. Lygiai po pusę.
– Kaip tai? – nusistebėjo.
– Gi pas mane keturi šimtai ir pas tave keturi.
– Mat koksai tu melagis, – pabarė.
– O tų nenorėsi nuo manęs atimti? – juokiuosi-klausiu.
– Gek gaila butų, kad ir tie nežutų.
– Tet! Tegul sau žųva.
– Tegul sau... Tegul lieka... O už tuos ačiu!
– Kodel tu man už juos „ačiu” sakai? – nusiminiau valandėlei.
– Todel, kad sunku buvo iškrapštyti.
– Visai nesunku, aš tiktai juokavau.
– Tai užtat, kad juokavai..
– Gal ir verta?...
– Kur gi ne. Net supykti man prisiėjo.
Aš, vos tik atvažiavęs Skruzdynuosna, gavau nuo pono Šilinskio septynius šimtus rublių. Buvo tai tie pinigai, visas turtas mano tėvo, kuriuos jis man mirdamas paliko. Bet aš apie juos ligtolei nieko nežinojau. Jis paliko juos Šilinskiui, savo ponui, kad tasai man atiduotų, kaip jau busiu suaugęs.
– Kad man jaunesniam butų atidavę, butų buvę geriau, bučiau pasimokinęs, – nekartą su gailesčiu galvojau. – Dabar gi kas? Netaip jie man reikalingi...
– Tai žiurėk, Olesi, rytoj apie dvyliktą. Neužmiršk. Tu toksai, kad ir užmiršti gali. Gali da neateiti. Tu keistas, labai keistas žmogelis. Netoks, kaip kiti. Ne vyras... Lėnas, nedrąsus, lyg mergiotė kokia.
– Ar negerai tat?
– Žinoma, kad ne kaip...
– Kad aš negaliu buti kitokiu, negaliu buti, kaip kiti.
– Kad tu visai kitoks, visai. Ne vyras, ne berniokas.
– Ką padarysi, kad aš toks...
– Taigi... taigi...
– Man šiandien va linksma, gera, tai aš, rodosi, kažin ką padaryčiau.
– Ir nepadarytum.
– Viską augštyn galvom apversčiau.
– Ne, broleli, neapverstumei. Tau tik taip regis, bet tu neapverstumei.
– Kažin... kažin... – pats paabejojau. Susimąsčiau.
– Apversčiau, sesyte! – sušukau.
– Ne, ne, broleli!
– Ar tai aš silpnas?
– Taip! – gailiai ir giliai atsiduso. Galvelę palenkė. Lyg kur toli, lyg kokion bedugnėn nugrimzdo.
Nusekiau tarytum ir aš paskui. Ir tą bedugnę pamačiau. Juodą-juodą. Vienam krašte ji, kitam aš stoviu. Kitas į kitą žiuriva. O po kojomis bedugnė. Ir man da linksmiau pasidarė. Šokčiau regis per ją...
– Tai jau rytoj išvažiuosiva. Išbrisiva iš šitos balos, – sako ji vis ten žiurėdama. – Paliksiva savo pažįstamus, blogus ir gerus žmones. Blogi visi buvo, geras gal tiktai vienas... Pamatysiva kitus kraštus. Nepažįstamus, neregėtus da... Gaila, gaila deltog... – užbaigė tylom, nutęsdama. Į langą akeles nukreipė. Paskambink man prieš kelionę maršą. Smarkų ir linksmą tiktai.
– Ar jau eisi? Pabuk da truputėlį, palauk, sesele! – nustvėriau jos ranką. – Aš noriu, kad tu šiandien ilgai-ilgai, begalo ilgai su manim pabutumei. Man šiandien taip linksma, o tu išeisi, aš nuliusiu...
– Nuliusi... Bet tu neliudėk, linksmas buk.
– Negaliu be tavęs linksmas buti.
– Buk... Reikės buti... Ne!... Jau aš einu.
– Da nors truputėlį! Kelias minutėles!
– Skambink. Aš pabusiu, kolei skambinsi.
Atsisėdau skambinti. Stengiaus išlengvo, pamažėl. Tą maršą pabaigęs, ėmiau kitą.
– Gana. Daugiau nereikia.
– Kodel taip skubinies? Diena da toli.
– Negaliu ilgiau... Visai negaliu.
– Aš gražesnį paskambinsiu.
– Sudieu!... Palydėk mane.
Mečiau skambinęs. Užsidėjau kepurę, paėmiau lazdą.
– Tai palydėsiu. Paskutinį jau kartą! – linksmas sušukau.
Ji, perėjusi slenkstį, da atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Paskum kitą kartą iš kitos pusės.
Ėjova pamažėl, vos-vos kojas statydamu. Kiekvienas žingsnis buvo brangus. Nesiskubino ir ji šiandien. Pirmai budavo greitai eina; negalėdavau su ja sutaikyti.
Priėjova jų kluoną.
– Jau. Čia išsiskirsiva, – sustojo Kazė.
Susiėmėva rankomis. Ji man smarkiai jas spaudė. Paskum apsikabinova ir karštai-karštai ėmėva bučiuoties. Bučiavovos ilgai. Negalėjova kits nuo kito atsitraukti. Jau nustosiva ir vėl atgal.
Abu iškarto pajautėva, kad musų veidais ašaros rieda. Šiltos-malonios.
Tuo matu išsiskyrėva.
– Lik sveikas! – Bet, žengusi du žingsniu, vėl sugrįžo, vėl padavė ranką. – Lik... Sudieu!...
– Sudieu, sesele!
– Broleli!
Peršoko per tvorą skubiai ir viename akymirksnyje dingo sodo tamsoje.
Man staiga baugu ir baisu pasidarė. Nusigandau tarytum ko. Ar lyg nugązdino kas.
– Kaze! Kazyte! – sušukau paliktas.
– Kaze! Kazyte! – atkartojo aidas Gervydžių klojime, atsiliepė sodnuose ir pasklido po visą sodžių. Ištirpo-išnyko. Nieko neliko. Atmintis tik aido.
XXXIII dalis
Vėl sudundėjo. Bet kažin kur toli. Vėl matos atvažiuoja perkunas. Smarkiau grumoja, drąsiau ant dangaus ritasi.
Skubiai į langą žvilgterėjau. Juodas, į visą vakarų kraštą išsitiesęs, debesis auga. Rodos išaugęs didelis-didelis grius ant žemės ir sutriuškins-sutrupins ją. Nieko nepaliks. Vandeniu nuplovęs marėsna nuneš.
Lyg iš paties debesio išsiveržusi viesulą išbėgo. Ir nubėgo per laukus, per pievas ir per girias. Žolelė pievoje į žemę pripuolė-prisiglaudė. Rugiai verpetais banguoja ir lenkia-lenkia savo varpas. Beržyno viršunės girgždžia-treška, lužta ir griųva. Juodalksnis rauda verkia.
– Vėl audra ateina, – atsigrįžau nuo lango į Kuprelį. – Baisesnė da.
– A? Audra? Tegul sau eina, – lyg nesuprato manęs.
– Daug jeibių gali pridaryti.
– Tegul sau daro...
Nutilau. Neturiu daugiau ko sakyti.
Žiuriu į Kuprelį. Jis sėdi galvą nuleidęs. Visą jį, tarytum, šaltis perėmė. Keliai dreba, daužosi į vienas kitą. Veidas labiau, kaip nuo miltų išbalęs.
Prašvito jis staiga. Keliai drebėti nustojo. Galvą pakėlė ir pasakoja dailiai-gražiai.
Atsiminimai ir gyvenimas viską nudailino-pagražino. Aiškiai rodo, lac dabar taip butų.
– Sulaukiau to vakaro. Anksčiau tos valandos pasirengiau. Negalėjau ilgiau laukti, traukė tenai.
Susiėmiau geresnius ir reikalingesnius daiktus; sudėjau juos rišulin; užurišau stipriai, atsargiai. Kitus taip palikau.
– Kas norės, tesiima sau.
Tarnaitė jau miegojo. Duris užrakinau iš vidaus. Raktą duryse palikau. Pats išlindau pro langą.
Man beeinant per sodelį pasipainiojo kokia šaka po kojų ir aš vos neišsitiesiau.
– Blogas ženklas, – pamaniau.
Einant keliu suklupau ant akmens.
Mane ir visai baimė apėmė.
Atėjau karklynėlin tiktai ką po vienuoliktai.
– Gal jau laukia kur manęs?
Bet pajieškojęs niekur neradau. Nebuvo da ateita.
Atsisėdau, rišulį pasidėjęs, ir laukiu.
Visur ramu, tylu, tuščia. Vien ežero vilnelės, gainiojamos nakties vėjalio, pliuškenasi į pakraščius. Rodos pasakoja jiems ką, ar kokiu neregėtu sapnu žavi. Jie klausos ir tarytum da apie gražesnius sapnus svajoja. Toli pievoje girdėtis suskamba kartkartėmis geležiniai pančiai. Tai arkliai, rasa suvilgintą žolelę skina. Danguje kur-ne-kur plaukia debesėlis, aplenkdamas mėnulį, žvaigždelės tyliai mirkčioja, kita į kitą žiurisi.
Balzganoje šviesoje nuskendę platųs laukai, miškai, sodžiai, ir dangus joje ramiai švelniai maudosi. Rodos tai sapnais nuausta šalis.
– Štai jau neužilgo, visai neužilgo, ji bus mano, – svajoju lukėsio apgobtas. – Mano siela, su kunu... Niekas jau jos nuo manęs nebevilios, niekas nebeatims. Bus mano amžinai... Linksmins-džiugins mane savo akutėmis, veidužėliais skaisčiais, geltonaisiais plaukeliais. Liuliuos širdį dainužėmis liudnomis. O aš jai skambinsiu-skambinsiu, įstabiais garsais žavėsiu. Savo sielą į juos liesiu, savo jiems sielą atiduosiu. Nei viena paukštelė nebus tokia laiminga, nei viena gėlelė taip puikiai nežydės, kaip mudu gyvensiva-žydėsiva... Ir taip visas gyvenimas! Nuo tos dienos lig paskutiniai.
– Ateik, ateik, sesele, greičiau, čionai. Atlėk voveraitės kojalėmis! Atskrisk karvelio sparnais! Atnešk, greičiau atnešk begalinę laimužę, greičiau nušviesk juodąsias mano dieneles! Greičiau, sesele, greičiau! – šaukiau ištiesęs į ją rankas. Mojau, vadinau visokiais balsais.
Jos vis nėra ir nėra. Nei dvasios nesijaučia niekur.
Prislinko dvylikta.
Praėjo. – Jos nėra.
Atėjo pirma. – Nėra.
Ir ji praėjo. – Vis nėra.
Klausau ar nesučežės kur žolelė, ar netripters kur jos kojytė, bet niekur nieko. Nič-nieko. Vien mėnulis eina lenktyn su debesėliais ir žiuri-šypsosi į mane šaltom. Jam negailu ir neliudna. Jis taip jau liudnas.
– Ateik, ateik, sesele! Kadaikščiau tavęs laukiu... Ateik, ateik, brangioji! – šaukiu vis labiau.
Balsas mano pakįla, žodžiai plaukia ton pusėn. Ir paskęsta-ištirpsta tyloje. Nepasiekia toli. Kazė jų negirdi.
– Gal ji neateis?!
– O gal laukia kur manęs? Gal jieško ir neranda?
Pradėjau jieškoti pakrumiais. Landžiojau karklynuosna, kėčiau kiekvieną krumelį ir šaukiau nuolatos:
– Kaze! Kazyte! – tai tyliai, pašnabždoms, tai surikdamas balsiai.
Rodos atsiliepia man kas:
– A-u! U-u!
Lekiu ton vieton. Jieškau visur. Klausaus ar vėl neatsilieps. Klausiu:
– Kur tu?
– U! U-u! – girdis kitame krašte.
Lekiu tenai. Jieškau, šaukiu – nėra.
Atsiliepia da toliau. Kitoje net ežero pusėje...
– O gal da ateis? Gal negalėjo anksčiau išeiti?
Štai, rodosi, ateina: čeža žolelė, ji kosterėjo. Lekiu pasitikti, – nei to čežėjimo, nieko.
Tenai štai, nuo sodžiaus, atjuoduoja taškas. Net du: pirma rieda mažesnis, paskui jį seka didelis. Arčiau-arčiau į mane.
Išnyko-prapuolė.
Girdžiu, rodosi, Irša atvažiuoja. Prunkščia jo kumelės. Jis botagu jas šutina ir ragina: „Niu! niu!” Netepti ratai girgždžia-spiegia. Jau-jau... Išlėkiau ant kelio. Tylu-ramu, tiktai arkliai ganykloje prunkščia ir skindami žolelę geležiniais pančiais skambina.
– Gal kas blogo atsitiko?! – klausiu nerimo perimtas.
Laukiu. Jieškau. Klausaus. Dairaus aplinkui.
Laukiau-jieškojau visą naktelę. Ir daug kartų girdėjau-mačiau ją einant. O neatėjo. Tarytum suklydo, šonan pasukė, ar paskirtą vietą užmiršo. Rasti negalėjo.
Prašvito. Užtvisko aušružė rytuose. Išblyško mėnulis, į vakarus nuritėjęs, žvaigždutės, lyg nusigandusios brėkštančios dienos, dangaus gelmėje pasislėpė.
Nubudo varnos pušyne. Debesiu pakilo iš jo ir ratu sukdamosi krankė virš ežero. Jieškojo ko, keikė ką.
Sugrįžau į miestelį, į sodžių. Įlindau Gervydžių sodan. Apžiurėjau visur, visas pakampes. Klausiau pridėjęs ausį į seklyčios sieną. Barškinau languosna. Smarkiai ir piktai. Niekas tenai nesukrutėjo, niekas neatsiliepė, nepaklausė:
– Kas čia?
Namon.
– O gal ji niekur manęs neradusi nuėjo į mane? Gal laukia manęs?
Neradau vienok. Niekas nelaukė.
Kambaris buvo tuščias, kaip ir palikau. Kiekvienas paliktas daiktelis savo vietoje gulėjo. Net nekrusterėjo. Niekas jo nepajudino. Nebuvo da kam.
XXXIV dalis
Švysterėjo žaibas. Rodosi visą žemę uždegs. Viską savimi apsiautė. Kambarėlis juomi pilnas. Kiekvienas kampelis aiškiai šviečia. Jokio šešėlio neliko.
Vėl staiga tamsu. Bailiai pabėgusi tamsa savo vieton sugrįžo. Ją įnirtęs griausmas atsivijo. Krato-skalandoja visomis pajėgomis. Daužo-blaško visosna pusėsna.
Neįveikė. Nutilo.
Vėją savo vieton pasiuntė.
Štai gaudžia-užia jis apie sienas.
Netikėtai užbarškino sparnais. Jau lužta-griųva kas. Girnos net pradeda dundėti ir sukties-malti dykos.
– Kas čia bus? Kas čia bus? – širpuliai krato.
Ir vėjas aptilo. Toliau kur nulėkė.
Kuprelis, matyt, nieko negirdėjo. Neklausė.
– Nemiegojęs nei valgęs nuėjau bažnyčion iš-pat ryto.
– Tur-but čionai pamatysiu. Juk ateis ji... Matyt, negalėjo iš namų pabėgti.
Tėvai patriko mudviejų sumanymą, visą gal naktį duryse stovėjo, dabojo... Ateis ji. Į mane iš apačios pažiurės ir akelėmis pasakys: „Nenutiko mums išsprukti, sugavo”. Ir nusišypsos truputį, parodydama, kad: „Niekai! Apgausiva juos kitaip”. Ateis, – galvojau, pusbalsiai adynas prie vargonų giedodamas.
O širdis lyg nujautė-sakė.
– Neateis. Nelauk.
Vis-deltog laukiau. Į kiekvieną ineinančią mergiotę žiurėjau.
– Ar ne ji?
Vis tai ne ji, ne Kazė buvo.
Priėjo jau pilna bažnyčia. Prasidėjo mišios.
Negaliu akių atitraukti nuo to pilioriaus, nuo tos vietos. Lyg klupo ji prie jo; galvą kitaip pakreipsiu, – ir ne, nėr jos. Tai, rodos, jos balselis plaukia-liejas, augščiau kitų balsų kįla, viršum jų banguoja – prisiklausysiu, nei žymės to balso. Va, rodos, ji šiandien ant viškų užeina. Prieina į vargonus, ima gaidas, man paslapčia į ausį ką sako. – Apsidairau, nič-nieko.
Visą laiką ji man vaidenos, per visas pamaldas. Visur ją, rodos, mačiau, kur tiktai pamatyti tikėjaus.
Pamaldoms pasibaigus, kaip kulka, iš bažnyčios išlėkiau. Žmonės tik žiurėjo išsigandę. Matyt, mano gerai lėkta.
Ton pačion vieton, kur jos naktį laukiau, nudrožiau.
– Gal da ji laukia manęs? Vėliau atėjusi gal jieško?
Išbraidžiojau-išlandžiojau visą karklyną, vieną vietelę po tris-keturius kartus apsukau, nei pėdų nebuta.
– Kad nenueitų tik Raganakrumin? Kad tiktai nelauktų manęs tenai?
Ir tenai ji nelaukė ir tenai josios nebuvo.
– Kur gi ji butų? Kur pasidėtų?! – laksčiau laukais ir laužiau sau galvą. Kad bučiau, regis, įmanęs, tai bučiau ją taip rankomis suspaudęs, kad ji man aiškią mintį tartų.
Minčių daug buvo, ir vis įvairios begalo. Narpliojosi-pynėsi vienan mazgan.
Ir mazgas tas augo-didėjo.
– Eisiu tiesiai į Gervydžius. Visviena, kas bus, kas nebus. Pačių tėvų klausiu.
Keliu kleboną susitikau.
– Ar Tamsta nematei mano Kazės? – į jį priėjau.
– Kas su tavim yra? Ką tu dirbi? Ar tu iš proto neišėjai? Gi tu į žmogų nepanašus! – stvėrė mane už peties. Pritraukė į save, matyt vesti kur tai norėjo.
– Nematei? – paklausiau da kartą ir smarkiai paspurdėjęs išsiveržiau iš jo rankų.
Nešiausi toliau. Jis mane vijosi, bet nepavijo. Bėgau kaip nuo kažin ko.
Atsiduriau Gervydžių namuose. Įlėkiau grinčion. Durįs visur atviros, viduryje nei vieno žmogaus. Visi, tarytum, kur išbėgę, ar išsiviję ką.
Iš grinčios seklyčion.
Tuščia-dyka. Lova nerengta stovi. Patalas sudraikytas, pagalviai išmėtyti. Krašte iš-po nutrauktos marškos šiaudai styri.
– Čia jos gulėta! Čia jos miegota! – puoliau į lovą. Landžiau-gniaužiau tuos pagalvius, glaudžiau į save, bučiavau antklodę.
– Tai tu čia, sesele, miegojai. Tai tu čia svajojai apie... – nutruko mano balsas. Surėmė krutinę ir ją lyg medis koks užgulė. Lac man kas aišku pasidarė, lac supratau aš ką.
Kuogreičiausiai išbėgau iš seklyčios. Tarytum išstumė mane kas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.